Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

2010 05 01 "Daugiabučių renovacijos spindesys ir galimi akligatviai"

2010 05 01 "Daugiabučių renovacijos spindesys ir galimi akligatviai"

Ne paslaptis, kad susidėvėjusius Lietuvos daugiabučius namus aptarnaujančios katilinės ir šilumos trasos yra bendraamžės. Ar neatsitiks taip, kad renovavus būstus ant pakulinių marškinių užsitempsime fraką? Juk vien tik šilumos tiekimo vamzdynų renovacijos prognozuojama kaina gali viršyti 1 mlrd. eurų. Kas, jei ne šilumos vartotojai, turės apmokėti šių papildomų kaštų sąskaitas?

 

Smetoniškų žiemų, kai speigai du ar tris mėnesius braškindavo upių ledą, Lietuvoje nebeliko. Snyguriuojantis dangus tampa šventine Kalėdų retenybe, pakeičiančia įgrisusią žvarbią dulksną. Paklausę, kas čia XXI amžiuje po Kristaus vyksta su Žeme ir Saule, iš mokslininkų girdime daugiau naujų klausimų nei atsakymų.

 

Tačiau, rūpinantis klimato kaitos priežastimis, verta prisiminti, kad apie 1430 metus, kai Lietuvoje, kaip
ir pasaulyje, nebuvo reikšmingesnės pramonės bei energetikos gigantų, kai keliuose dūmijančių automobilių žmonija tikrai dar nebuvo regėjusi, prancūzų keliautojas Gilbertas stebėjosi, kad Lietuvoje per grabnyčias (t.y. vasario 2 d.) žmonės valgo ką tik daržuose nuskintus šviežius agurkus.

 

Bet ne mažiau šiandien stebina, o dabar jau daugelį ir piktina, kad dažnam Lietuvos žmogui pasaulinio klimato atšilimo laikais pradeda neužtekti pinigo susimokėti už šilumos ir karšto vandens augančias sąskaitas. Valdžia ir apie ją besisukantis verslas, atrodo, rado gerą receptą, kaip įveikti šį žmonių negalavimą – iš esmės pagerinti būstus, t.y. padaryti juos atsparius šilumos netektims per sienas, langus, duris ir stogus.

 

Idėja gera, nedaug abejojančių, kad mažiau šildant būstą turės sumažėti ir sąskaitos už šilumą. Bet idėjos, priešingai nei apokalipsės nušvitimai, veikia kaip orlaiviai, o juos neužtenka vien tik pakelti į dangų. Taip pat pravartu žinoti, kur norime nuskristi, dar reikia pasirūpinti, kad kelionei užtektų degalų ir, kas ypač svarbu, kad turėtume kur minkštai nusileisti, t.y. bent išlikti gyvi skrydžiui baigiantis.

 

Būtent būsto renovacijos idėjos įgyvendinimui Lietuvoje šiandien trūksta požymių, kad valstybė galėtų išvengti „kieto nusileidimo“, nes besirengiantieji skrydžiui, regis, nekreipia dėmesio nei į bendrakeleivius, nei į vairuotojus, nei į sveiką protą. Panašu į žinomą reklaminį klipą „vadovaukis savo galva“ – įkvėpimo pagauta minia pribėgusi bedugnės kraštą džiaugsmingai nudarda į prarają...

 

Nenorint jokiais būdais sumenkinti Lietuvos žmonių būsto problemų sprendimo aktualumo, negalima likti abejingu ir kai kuriems kylantiems klausimams.

 

Pirma. Apie būsto atnaujinimą kalbama kaip apie panacėją, sprendžiant šildymo kainos problemas. Tačiau būsto atnaujinime šildymo klausimai sudaro tik dalį ir dažnai neesminę būsto visumos problemos.

 

Kol kas neteko girdėti apie valstybinio reguliavimo instrumentus, leidžiančius pagrįstai (pagal konkrečių, o ne anoniminių mokslininkų ar valdininkų pateiktas rekomendacijas) nustatyti ribą, kada seną pastatą apsimoka atnaujinti, t.y. renovuoti, o kada – nugriauti.

 

Ten, kur žemės vertė keleriopai pranoksta namo vertę, kas geriau – pastatą renovuojant aukštinti, griauti, parduoti nerenovuotą? Kaip šiandieninio namo bendrasavininkams (pensininkui arba tik pradedančiam darbinę veiklą jaunam žmogui) pasidalinti rytojaus namo vertę?

 

Kaip renovacija atsispindės nekilnojamojo turto mokesčio koncepcijoje (jei tokia yra)? Ne paslaptis, kad renovacijos entuziastus hipnotizuoja renovuoto būsto rinkos burbulo kainos. Kaip ilgai burbulas augs? Kas bus, kai burbulas sprogs? O kaip bus su turto mokesčiais?

 

Kas skirtingų konstrukcijų namams parengs moksliškai pagrįstus ir praktiškai patvirtintus sprendimus dėl būsto higieninių reikalavimų išlaikymo, kas prisiims garantinius įsipareigojimus vartotojams dėl renovacijos sprendimų ir darbų kokybės? Juk sovietinių namų projektiniai sprendimai (šildymas, vėdinimas, higieninių normų visuma, statybinės medžiagos, pastatų konstrukcijos bei statybų technologijos) buvo priimami pagal galybės mokslinių, projektavimo, gamybinių institutų daugiamečių tyrimų ir praktinių bandymų duomenis. Kas yra panašaus daroma dėl renovacijos pas mus?

 

Antra. Kažkieno negera valia neprofesionaliai suplakamos šilumos tiekimo pusės efektyvumo problemos (šilumos gamyba deginant kurą katilinėse ar elektrinėse; pagamintos šilumos perdavimas vamzdynais iki atskirų namų; perduotos šilumos paskirstymas, pardavimas) su atitinkamomis šilumos vartojimo pusės problemomis (pastatų energetinis efektyvumas; vartotojų konkretūs poreikiai; vartojimo ypatumai ir pan.).

 

Energetikos tiekimo ir vartojimo pusių atskyrimas atitinkamais teisės aktais yra nustatytas Europos Sąjungos šalyse narėse. Tokio atskyrimo nauda vartotojams ir visuomenei yra neginčijamai įrodyta ir toliau plėtojama elektros energetikos ir gamtinių dujų sektoriuose.

 

Europos Sąjunga siekia harmonizuotos konkurencijos tarp paslaugų teikėjų vartotojų labui tiek tiekimo pusėje, tiek vartojimo pusėje. Pastarieji metai vartotojams akivaizdžiai parodė, kad centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvoje pralaimi decentralizuotam šilumos tiekimui tiek kainomis, tiek paslaugų kokybe. Todėl pastatų renovacijos klausimų negalima atsieti nuo vartotojų teisės pasirinkti pigesnes ir kokybiškesnes šilumos tiekimo paslaugas.

 

Ne paslaptis, kad susidėvėjusius Lietuvos daugiabučius namus aptarnaujančios katilinės ir šilumos trasos yra bendraamžės. Ar neatsitiks taip, kad renovavus būstus ant pakulinių marškinių užsitempsime fraką? Juk vien tik šilumos tiekimo vamzdynų renovacijos prognozuojama kaina gali viršyti 1 mlrd. eurų. Kas, jei ne šilumos vartotojai, turės apmokėti šių papildomų kaštų sąskaitas?

 

Negalima nematyti, kad jau šiandien Lietuvos vartotojai įvairioms pastatų eksploatavimo įmonėms per atskirus tarifus (neįeinančius į šilumos kainas) sumoka papildomus šimtus milijonų litų kasmet. Kaip ir kas spręs šių lėšų, jau du dešimtmečius skirtinų pastatų renovacijai, panaudojimą? Juk šilumos tiekėjai monopolizuoja ne tik šilumos tiekimą, bet per dukterines įmones monopolizuoja ir pastatų priežiūros verslą. Ar ne tuo paaiškinamas toks šilumos tiekėjų „draugiškumas“ pastatų renovacijos kampanijai, t.y. priemonei plėsti monopolizuotų paslaugų rinką?

 

Toli siekiantiems monopolistų tikslams didinti savo ekonominę naudą vartotojų sąskaita yra pasitelkiami net energetikos sektoriniai įstatymai ir jų poįstatyminiai teisės aktai.

 

Trečia. Nėra sukurti kainų reguliavimo instrumentai, atskiriantys ir reguliuojantys pusiausvyrą tarp tiekimo ir vartojimo pusių per pastovių ir kintamų kaštų pagrįstą atspindėjimą šilumos tarifuose.

 

Valstybinė kainų komisija yra sukūrusi kainų skaičiavimo metodikas ir nustačiusi kainų skaičiavimo ir taikymo taisykles, kurios nei iš tolo neatspindi realių šilumos tiekimo kaštus bei nesiunčia jokių ekonominių signalų nei vartotojams, nei tiekėjams.

 

Mažai kas kreipia dėmesį į tai, kad komisijos skelbiamos individualios šilumos ir karšto vandens kainos (formaliai atskiriančios gamybos, perdavimo ir pardavimo grandis) yra netikslios ir neinformatyvios. Dauguma tokių skelbiamų kainų pastaruosius 5 metus išvis nėra gyvenime taikomos. Pavyzdžiui, komisijos apskaičiuojamos šilumos ir karšto vandens kainų pastovios dedamosios nėra buvusios pritaikytos Lietuvoje nei karto, nes tokių kainų skaičiavimo ir taikymo taisyklės nėra naudingos nei vartotojams, nei tiekėjams. Gausu pavyzdžių, kai komisija skelbia virš 20 kainų išraiškų konkrečiai įmonei, kai realiai gyvenime yra taikomos tik 2 ar 3 iš jų.

 

Kuriama iliuzija, kad renovuotų pastatų vartotojas atsiskaitys pagal „amžiną“ kilovatvalandės kainą, t.y. jo mokesčiai priklausys tik nuo namo skaitiklio rodmenų. Tačiau taip nėra, pavyzdžiui, mums artimoje Skandinavijoje, kur energijos tiekimo ir vartojimo efektyvumui skiriamas didelis dėmesys. Pagal mūsų šilumininkų skelbiamas prognozes, renovuotų namų šilumos vartojimas sumažėja vos ne perpus. Vilniuje tai būtų tolygu atvejui, kai nuo šilumos tiekimo sistemos atsijungia ištisi rajonai, pavyzdžiui, Karoliniškės, Lazdynai, Viršuliškės. Ar skaičiuojama, kiek tuomet kainuotų šilumos kilovatvalandė vartotojams Žirmūnuose ar Žvėryne?

 

Visame pasaulyje energetikai žino, kad centralizuotas šilumos tiekimas vartotojams yra pigesnis nei decentralizuotas, o centralizuotas šilumos tiekimas su kombinuota elektros gamyba yra pigesnis nei be elektros gamybos. Lietuvoje šiandien mes turime unikalų atvirkštinį vaizdą – decentralizuotas šilumos tiekimas tampa pigesniu nei centralizuotas, o centralizuotas šilumos tiekimas su kombinuota elektros gamyba yra brangesnis nei centralizuotas be elektros gamybos.

 

Čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad šilumininkai, reklamuodami renovacijos naudą, pirštu rodo į didžiulius vartojamos šilumos kiekius, tačiau kai tie patys šilumininkai teikia šilumos kainų projektus, juose rodo kur kas mažesnius šilumos pareikalavimus – tarytum vartotojų namai jau būtų renovuoti. Tačiau skaičiuojant šilumos kilovatvalandės kainą mažėjantys šilumos kiekiai proporcingai didina pačias kainas, o kainų reguliatorių (komisijos, vyriausybės ir kai kurių Seimo narių) puoselėjama šilumos tiekėjų ekonominių lūkesčių sargyba visa jėga nedraugiškai atsisuka prieš galutinį vartotoją – gyventojus.

 

Ketvirta. Ar būsto renovacijos kaštai yra (bus) pakeliami vartotojams ir valstybei?

 

Renovacijos kaštų prognozės sukasi apie 8 mlrd. eurų sumą. Norėdami suvokti jos vertę, palyginimui paimkime planuojamos Lietuvos naujos atominės elektrinės statybos kaštus – jie pagal preliminarius skaičiavimus Lietuvai turėtų sudaryti apie 4 mlrd. eurų. Taigi, Lietuvos gyventojai iš privačių bankų turės pasiskolinti pinigų sumą, lygiavertę dviejų naujų atominių elektrinių statybai? Nenoromis kyla klausimas – gal geriau gyventojams patiems statytis elektrines?

 

Plačiai žinoma, kad prognozės – nedėkingas užsiėmimas. Juk 2007 metų sausį paskelbta Lietuvos energetikos strategija šiandienai mums neprognozavo šilumos kainų didesnių kaip 19 ct už kWh. Tačiau yra šilumos tiekėjų, kurie jau kreipėsi į Kainų komisiją su naujų šilumos kainų projektais, kuriuose šilumos kainos persirito per 40 ct už kilovatvalandę be pridėtinės vertės mokesčio (kuris rudeniop Lietuvoje turėtų pakilti nuo 5 iki 19 proc.)!

 

Čia paminėtų klausimų sąrašą galima būtų reikšmingai išplėsti. Kad nenuleisti rankų, ką galima būtų pasiūlyti sprendimų priėmėjams? Visų pirma atkreipčiau dėmesį į viltis žadinančius naujo energetikos ministro viešus pasisakymus, kad nauja ministerija prioritetus teiks vartotojų lūkesčių ir nacionalinio saugumo interesų tenkinimui.

 

1. Netoleruoti pasisakymų dėl priverstinio daugiabučių namų renovacijos pobūdžio. Parengti būsto renovacijos valstybinio reguliavimo teisines, administracines, technines ir kitas būtinas priemones. Kol neparuošti atitinkami valstybinio reguliavimo instrumentai, prioritetus teikti tik viešojo sektoriaus pastatų renovacijai, kartu nustatant būtinas stebėsenos priemones, siekiant išsiaiškinti vykdomų darbų privalumus ir trūkumus.

 

2. Nustatant centralizuoto šilumos tiekimo prioritetinių rinkų ekonominius ir techninius kriterijus pagal faktinę padėtį paruošti konkurencijos atvėrimo šilumos tiekimo pusėje priemones, leisiančias patiems vartotojams pasirinkti tiekėją ir tiekimo būdą.

 

3. Sudaryti nepriklausomą ir atsparią atsispirti investuotojų (šilumos, elektros ir gamtinių dujų sektoriuose) interesams Kainų reguliavimo komisiją, kurios nariai būtų skiriami atsižvelgiant į reguliuojamų sričių profesinį pasirengimą, atitinkamo darbo patirtį ir vartotojams, o ne tiekėjams, draugiškas nuostatas, bei pasirengimą organizuoti ir atlikti energetikos verslų faktines analizes.