Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

Antikrizinės programos aspektai

Lietuvos ekonomikos laukia nauji iššūkiai. Dėl A.Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybių neatsakingos pinigų švaistymo ir neveiksnumo politikos iškilo finansinio kracho ir ūkio recesijos grėsmė. Tad sveikintina, kad naujoji A. Kubiliaus vadovaujama koalicija ėmėsi iniciatyvos skubiai parengdama taip vadinamą antikrizinę programą. Tačiau dėl jos nesubrendimo iškyla eilė pagrįstų abejonių ar kai kurie numatomi receptai yra tinkami ligoto ūkio gydymui.

Ekonomikos situacija

Po įstojimo į Europos sąjungą susiklostė ypatingai palankios sąlygos sparčiam ekonomikos augimui. Pasipylė pinigų srautai iš Briuselio, gausios emigracijos dėka ne tik išnyko bedarbystė, bet ir pradėjo plaukti emigrantų pinigai, o taip pat ir milijardai iš „Mažeikių naftos“ pardavimo. Sparčiai augo atlyginimai, gyventojų perkamoji galia, vartojimas, investicijos, BVP, biudžeto pajamos, infliacija, o nekilnojamo turto kainos šuoliavo. Atsirado ekonomikos „perkaitimas“, o vyriausybė vietoje anticikliškos ekonominės politikos įkaitusį ūkį trumparegiškai dar skatino išlaidavimu ir mokestinėmis lengvatomis, prie ko dar prisidėjo bankai suteikdami kreditus vilio- jančiomis sąlygomis.

 

Po tokio ekonomikos šuolio jos nuosmukis buvo užprogramuotas. Ekonominiam nusikaltimui prilygo vyriausybės parengtas 2008 m. biudžeto projektas, kuris nepaisant numatomo rekordinio 25 proc. biudžeto pajamų augimo, dar užplanavo vieno milijardo litų deficitą (!), kurį palaimino Seimas ir Prezidentas. Tuo tarpu dėl nesunkiai prognozuojamo artimiausių metų ūkio nuosmukio būtų reikėję subalansuoti biudžetą ir kaupti finansinį rezervą. Kaip tiksliai pastebėjo eurokomisarė D. Grybauskaitė Lietuvos valdžia kėlė „puotą maro metu“.

 

Tačiau nepaisant to, kad ekonomika šiuo metu rieda žemyn, biudžeto pajamų planas atsilieka, o infliacija siekia apie 10 proc., nėra jokio pagrindo abejoti Lietuvos bankų patikimumu ir lito stabilumu. Tik tai visų Lietuvos komercinių bankų, kurių kapitalo žymi dalis priklauso finansiniai stabiliems Skandinavijos bankams, sumažėjo ikšiol buvusi aukšta pelno marža, o lito perkamoji galia yra didesnė nei oficialus valiutos kursas, t.y. 3,4528 LTL=1 euras. Kai kurių veikėjų populistinių ar neraštingų postringavimų, būk tai mūsų kainų lygis prilygsta europiniam lygiui ir jų peršamų išvadų, jog reikia siekti europinių atlyginimų, negalima laikyti rimtais. Nors nėra didelio skirtumo tarp lietuviškų ir europinių kai kurių prekių kainų, tačiau natūralu, kad ES senbuvėse dėl kelis kartus didesnių atlyginimų yra atitinkamai žymiai aukštesnės paslaugų kainos, o tuo pačiu brangesnis pragyvenimas. Bet negalima ignoruoti fakto, kad ES darbo našumo vidurkis yra dvigubai ir daugiau aukštesnis.

 

Visai nepagrįstai grėsmingą situaciją Lietuvos finansinei sistemai galėjo (sąmoningai ar ne?) iškelti politinis perėjūnas A.Matulevičius ir jo suvedžioti 26 seimūnai, reikalaudami litą atsieti nuo euro. Jei jų siekis būtų išsipildęs ir supanikavę gyventojai šturmavę savo litinius indėlius bankuose, kai kurie iš jų galėjo atsidurti prie bankroto ribos. Tokioms provokacijoms valstybinės institucijos turėtų užkirsti kelią.

 

Jei ir toliau būtų praktikuojama ikšiolinės valdžios švaistymo ir neveiksnumo politika, tai artimiausiais metais ūkio recesija, aukštas biudžeto deficitas, sparčiai auganti valstybės skola ir infliacija, smunkantis gyventojų pragyvenimo lygis būtų neišvengiami. Šiuo metu nenusimato geresnė alternatyva kaip dabartinė vyriausybinė koalicija su jos vedliu A. Kubiliumi.

 

 

 

Antikrizinės receptūros ir mokesčiai

 

Artėjančiai krizei užkirsti kelią vyriausybė pirmoje eilėje tikisi subalansuodama biudžetą, t.y. tiesiogiai didinant jo pajamas pakėlus PVM tarifą nuo 18 iki 20 proc., panaikindama beveik visas mokestines lengvatas ir verslo patentus bei netiesiogiai - skatindama vartojimą sumažinant gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą nuo 24 iki 20 proc. Nors šios priemonės grynai teoriškai lyg ir galėtų suteikti finansinį ir ekonominį stabilumą, tačiau, deja, dabartinėmis Lietuvos ekonomikos sąlygomis yra persunktos didele iliuzija.

 

Biudžeto balansas, o dar geriau perteklinis biudžetas, yra siektinas ir tikslingas tik spartaus ekonominio augimo metu. Tačiau ūkio nuosmukio sąlygomis jis negali būti ekonominės politikos prioritetas, nes didinamo PVM tarifo antroji medalio pusė yra gyventojų perkamosios galios, vartojimo, BVP ir nuo jo priklausomų mokesčių smukimas. Tad planuojamas papildomas biudžeto įplaukas iš PVM tarifo didinimo ženklia dalimi eliminuos nesurinkti kiti mokesčiai. Nors kai kurie finansiniai ekspertai rekomendavo ir grynai teoriškai paskaičiavo, kad panaikinus mokestines lengvatas biudžeto pajamos išaugs keturiais milijardais litų, tokia aritmetika prasilenkia su realijomis. Jei kai kurių lengvatų išbraukimas iš sąrašo grynai ekonomiškai gali būti pateisinamas, tačiau numatomas daugumos lengvatų radikalus panaikinimas, t.y., PVM tarifo šuolis nuo 5 iki 20 proc. pasireikš ženkliu vartojimo mažėjimu, dėl ko numatomos papildomos mokestinės įplaukos bus žymiai menkesnės nei planuojamos. Nekalbant apie galimus nuostolius kai kurioms verslo šakoms, ypač skaudžiai atsilieptų vaistų brangimas pensininkams ir kitiems skurstantiems gyventojams.

 

Neatsižvelgiant į verslo patentų specifiką, jų panaikinimo galimas pasekmes, „valstybininkai“ sugalvojo juos panaikinti, tikėdamiesi iš smulkių verslininkų išspausti daugiau pajamų nei už patentus. Nors kai kuriais atvejais tai gali būti pateisinama, tačiau visa bėda tame, kad be jokių konsultacijų su praktikais neatsižvelgta į verslo specifiką ir realią padėtį. Šis finansininkų užmojis iš registruotų 100 tūkst. patentininkų armijos galėtų kai kuriems baigtis bankrotu ir papildyti bedarbių ir nelegalų gretas.

 

Visai antikrizinei programai svarbią rolę gali suvaidinti GPM. Nors visose ES senbuvėse yra progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM), tačiau jis Lietuvoje kažkodėl vadinamas „progresiniais mokesčiais“ ir daugumai politikų ir finansinių ekspertų išlieka tabu.

 

Natūralu, kad politikai iš dabartinių opozicinių partijų ir profsąjungų veikėjai apverkia tą faktą, jog sumažinus GPM tarifą keturiais procentiniais punktais, 800 litų atlyginimą gaunantieji laimės tik 19 Lt, apmokestinantieji 1000 litų - 40 Lt, o apmokestinantiems 10 000 Lt, „biudžeto dovana“ bus 10 kartų didesnė. Taip pat suprantama, kad jie apsiriboja vien tik šia žodine kritika, tačiau nepateikia pasiūlymo įvesti PGMP, kuris jiems asmeniškai, laukiantiems gausios biudžeto dovanos, nebūtų naudingas. Atsižvelgiant į dabartinę visuomenę ir parlamentines partijas, būtų nerealu artimiausiais metais tikėtis PGPM įgyvendinimo, nors jis būtų pateisinamas ne tik socialiniu, bet ir ekonominiu atžvilgiu.

 

Numatomo GPM tarifo mažinimo pasėkoje pirmoje jo įgyvendinimo stadijoje biudžete atsirastų nemaža skylė, kuri tik palaipsniui, ir ne tiek ženkliai kaip planuota, pradėtų pildytis dėka išaugusio vartojimo. Mažas pajamas gaunančių gyventojų perkamoji galia neišaugtų, nes menkos papildomos pajamos nekompensuotų infliacijos. Dideles pajamas turinčių gyventojų papildomų pajamų žymi dalis išplauktų į užsienį, importinių prekių, atostogų ir nekilnojamo turto įsigijimo pavidale, t.y. neprisidėtų prie Lietuvos BVP augimo ir biudžeto pajamų. Kita neigiama pasekmė būtų, kad didėtų socialinė atskirtis.

 

Vyriausybės koalicijoje dar svarstomas nekilnojamo turto mokesčio įvedimas fiziniams asmenims. Nors jis ekonominiu ir socialiniu požiūriu pateisinamas, tačiau galėtų būti taikomas tik didelės vertės turtui, tuo labiau, kad jis daugeliu atvejų įsigytas neaiškiomis aplinkybėmis. Apmokestinimo pagrindu turėtų būti ne vien tik jo dažnai besikeičianti rinkos vertė, bet ir techniniai parametrai. Toks mokestis neturi turėti laipsniško nusavinimo bruožų, o jo fiskalinė reikšmė yra menka.

 

 

 

 

 

Galimi antikrizinės programos variantai

 

Nors teoriniu ir grynai finansiniu atžvilgiu biudžeto subalansavimas yra siektinas, bet priklau- somai nuo ūkinės situacijos jis negali būti svarbiausias ekonominės politikos prioritetas. Dabartinėmis Lietuvos ekonomikos sąlygomis prioritetas numeris pirmas turėtų būti darbo vietų išlaikymas ir ekonomikos nuosmukio stabdymas. Pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje šią nuostatą demonstruoja išsivysčiųsių šalių politikai. Taip pavyzdžiui Jungtinėje karalystėje mažinamas PVM tarifas nuo 17,6 iki 15 proc., naujasis JAV prezidentas Obama ir kai kurių kitų šalių lyderiai numato milžiniškas investicijas į ekonomiką, akceptuodami nemažus biudžeto deficitus, kurie skaitomi mažesne blogybe nei gresianti ekonomikos recesija.

 

Eurozonos šalims nustatytas biudžeto deficitas, negalintis viršyti 3 proc. nuo metinio BVP. Nors šiai nuostatai neretai nusižengiama, šio blogo pavyzdžio nevertėtų perimti Lietuvai, prisilaikant biudžeto deficito minimalizavimo principo.

 

Latvijai ir Estijai pavyko paskutiniais metais subalansuoti savo biudžetus, tačiau tai nepadėjo išvengti ekonominio nuosmukio. Visų trijų Baltijos šalių valdžia dar neįvaldė racionalios fiskalinės ir monetarinės politikos subtilybių, todėl leido ūkiams perkaisti, o po to staigiai riedėti žemyn. To pasėkoje Baltijos šalys prarado daugumos užsienio investuotojų pasitikėjimą, ką demonstruoja ir jų vertybinių popierių, ypač akcijų kainų, nepaprastai stiprus kritimas žymiai viršijantis kitų šalių.

 

Analogiškai kaip Latvijos ir Estijos, taip ir Lietuvos vyriausybė, iš dalies ir Lietuvos bankas, vykdė prociklišką ekonominę politiką. Taip pavyzdžiui apie 2000 metus, sunkios ūkio krizės laikotarpiu, Lietuvos vyriausybė nesiėmė reikiamų priemonių jos įveikimui, ir nors nebuvo infliacijos, Lietuvos bankas dirbtinai palaikė nepateisinamai aukštą apie 16 proc. kredito palūkanų normą (nustatęs bankams 10 proc. privalomo rezervo normą, kai ji daugumoje kitų šalių svyravo apie 2 proc.). To pasėkoje eilę metų Lietuvoje buvo žlugdomos investicijos, augo bedarbystė ir skurdas. Reikia tikėtis, kad analogiškos klaidos nepasikartos.

 

Įgyvendinti racionalų antikrizinį planą, ypač prisilaikyti proklamuotų „diržų suveržimo“ ir solidarumo principų apsunkina visų parlamentinių partijų jau palaimintos ir į kraują įėjusios visos valdžios aukšto savitarnos lygio nuostatos.

 

Pagirtini mūsų politikų šūkiai „susiveržti diržus“, tačiau tautos išrinktieji, labai vieningai, pasididino Seimo nario algą nuo 4,7 tūkst. iki 11,2 tūkst. litų, bet ir labai sąžiningai susimažino buvusį aukštą „vokelinį“ priedą taip vad. kanceliarinėms reikmėms nuo 8,5 tūkst. iki 3,8 tūkst. litų. Seimo pirmininko alga išaugs nuo 12,9 iki 14,7 tūkst. litų, bet jis turės perpus sumažintą 6,7 tūkst. reprezentacijai skirtą fondą. Neliks nuskriausti ir Seimo komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai, nuolatinių komisijų vadovai ir jų pavaduotojai, bei frakcijų seniūnai, kurių algos viršys 12 tūkst. litų.

 

Dar geriau aprūpintais taps ministrai, dvigubai padidinus jų algas iki 13,7 tūkst. litų, ir disponuojantiems beveik 9 tūkst. litų reprezentacijai. Išrinktųjų į Seimą ministrų algos viršys 20 tūkst. litų, prie kurių dar gali prisidėti priedai už valstybės tarnybos stažą. Kai kurių ministrų metinės pajamos gali siekti 317 tūkst. litų, tai tokio atlygio 800 Lt uždirbantis ir stipriai diržą susiveržęs pilietis sulauktų tėvynės labui padirbėjęs 33 metus.

 

Dabartinei vyriausybei dar išliko galimybė pakoreguoti antikrizinę programą, seimūnams ir ministrams rodyti gerą pavyzdį ir nereikalauti vien tik iš savo liaudies veržtis diržus, o Prezidentui - nepasirašyti nepateisinamos savitarnos įstatymų. Tenka pripažinti, kad šansas antikrizinės progra- mos korekcijai išlieka, tačiau aukštų algų korekcijai – vargu.

 

Siekiant racionalaus vyriausybės programos varianto, išliko tik galimybė iš esmės pakoreguoti pradinį planą. Tai reikštų atsisakyti kai kurių PVM tarifų radikalaus kėlimo ir kai kurių verslo patentų likvidavimo, laikinai atidėti GPM reformą, ir valstybinio aparato darbuotojų algų kėlimą, apkarpyti valstybės valdymo išlaidas.

 

Nemažas išlaidų taupymo potencialas yra mažinant valstybės valdininkų ir tarnautojų bei tas pačias funkcijas dubliuojančių institucijų skaičių. Tolesnė galimybė yra atsisakyti vienos tarpinės valstybės valdymo grandies, t.y. apskričių, kurių viršininkai yra skiriami nuo parlamentinių partijų ir kurie su gausiu aparatu biurokratiškai „valdo“ vos 4-5 rajonus. Jų funkcijas ir dalį lėšų būtų galima deleguoti rajonams, kuriems, kaip ir seniūnijoms, reikėtų suteikti daugiau savivaldos teisių.

 

Sutaupytas valstybės valdymo lėšas ir papildomą finansavimą reikėtų skirti kai kurioms į finansinius sunkumus patekusias įmones. Tai pirmoje eilėje galėtų būti dėl krizės sunkiai darbo vietas galinčios išlaikyti ar naujas darbo vietas kuriančios įmonės. Darbo vietų išlaikymui efektyvi priemonė būtų finansinė parama gyvenamų namų ir valstybinių įstaigų pastatų renovacijai ir apšildymui.

 

Antikrizinis planas negalėjo per trumpą laiką kvalifikuotai ir detaliai parengti visų numatytų priemonių, tad vyriausybės dar laukia dideli namų darbai. Galima tačiau prognozuoti, jog siekis žūtbūt, t.y. neatsižvelgiant į galimas pasekmes subalansuoti biudžetą, galėtų pavykti tik trumpam laikotarpiui, nes vėliau į paširdžius smogtų neišvengiama bedarbystė ir skurdas, t.y. mažėtų biudžeto pajamos, augtų išlaidos, o tai reikštų ne tik nacionalinio, bet ir „Sodros“ biudžeto deficito augimą.

Nors vyriausybė privalo išsaugoti valstybės interesus, tačiau valdžia neturi pamiršti, kad valstybė tai pirmoje eilėje yra jos piliečiai, o svarbiausias aukštosios politikos tikslas turi būti gerovės siekis visiems šalies gyventojams.