Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

Ką turėtume kviesti ekspertu byloje?

2006 metais Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija atliko tyrimą pagal programą „Lietuvos teismų praktikos energijos tiekimo – vartojimo bylose apžvalga ir analizė“. Buvo tiriama, kaip institucijos, kurios įpareigotos nagrinėti energijos vartotojų skundus, atlieka tą darbą. Tyrėme Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką su energijos tiekimu susijusiose bylose, taip pat bendrosios kompetencijos žemesnės pakopos teismų sprendimus. Vienas tyrimo tikslų – išsiaiškinti, su kokiomis problemomis susiduria vartotojai, teismuose spręsdami ginčus, susijusius su energijos tiekimu ir pasiūlyti sprendimų būdus.

Tik teisėjai vertina byloje esančius įrodymus pagal savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Vadovėlinė tiesa yra ta, kad bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai, kad įrodymų vertinimas turi remtis ir formaliosios logikos dėsniais. Tačiau tie instrumentai, kuriais spręsdami bylas naudojasi teisėjai, nėra vien teismų monopolija. Todėl mes turime galimybę įvertinti, kaip teisėjai jais naudojasi. Be to, mums Įstatymas nedraudžia pareikšti savo nuomonę apie teisėjų darbo kokybę.
Bylos, susijusios su energijos tiekimu, paprastai, teisėjų vertinamos kaip sudėtingos bylos. Tačiau mūsų vertinimu, tokios jos būna ne visada. Panagrinėkime teisėjų darbo kokybę žemesnės pakopos – pirmosios ir apeliacinės instancijos – teismuose.
Štai viena paprastesnė 2005 metais išnagrinėta civilinė byla: 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrijos ir vieno jos nario M.B.S. prieš bendrijos narį N.N. (Vilniaus m. 3-jame apylinkės teisme teisėja A. L. Pilipaitienė; Vilniaus apygardos teisme – kolegijos pirmininkė ir pranešėja U.M.Galdikienė, teisėjai E.Žironas, M.Greičius). Daugiabučiuose namuose gyventojai susiduria su įvairiomis specifinėmis problemomis. Šilumą namas perka iš vieno tiekėjo. Šiluma į namą paduodama viena pora vamzdžių, jos kiekis matuojamas vienu šilumos apskaitos prietaisu, butams paskirstoma per namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą. Sistema daugiabučiame name suprojektuota taip, kad kiekvienas butas gautų tinkamą šilumos kiekį ir būtų palaikoma skaičiuotina temperatūra. Tinkamo šilumos kiekio tiekimas užtikrinamas sumontuojant atitinkamo galingumo radiatorius bute. Jeigu visuose butuose radiatorių sekcijų skaičius atitinka projektą, namo šildymo sistema dirba optimaliu režimu, tolygiai šildydama visų butų patalpas. Tačiau atsiranda buto savininkas (šios bylos atveju N.N.), kuris nori būti gudresnis už kitus: prisimontuoja papildomas radiatoriaus sekcijas (pagal projektą bute turėjo būti 12 sekcijų, o sumontuota 18). Jis sunaudoja daugiau šilumos, negu skirta pagal projektą ir sistemos darbo grafiką. Kad jam nebūtų pernelyg šilta, N.N. savo butą vėdina labiau, negu kiti gyventojai, ir taip dalį šilumos išleidžia į lauką (iššvaisto).
Visas patiektas į namą patalpų šildymui šilumos kiekis yra išdalinamas butų savininkams apmokėjimui. Apmokėjimas už šildymui sunaudotą šilumą paskirstomas butų savininkams proporcingai buto plotui.
Paskirstymas remiasi nuostata, kad visų to namo butų patalpos yra šildomos tolygiai, t.y. kad jų patalpose esančių šildymo prietaisų galia (radiatorių sekcijų skaičius) atitinka projektą. Bylos ginčo laikotarpyje naudoti šilumos, sunaudotos butų šildymui, išdalinimo metodai neįvertino didesnio šilumos sunaudojimo tokiuose butuose, kaip N.N. butas, kuriuose šildymo prietaisų galia viršijo projektinę galią. Todėl N.N. visą šildymo sezoną naudojo šilumos daugiau, o mokėjo, kaip visi. Akivaizdu, kad visi to namo butų savininkai mokėjo ne tik už savo bute sunaudotą šilumą, bet ir už N.N. iššvaistytą šilumą. Byloje ieškovas – daugiabučio namo savininkų bendrija prašė priteisti iš N.N. dėl to patirtą žalą. Namui mokėjimus paskirsto UAB „Vilniaus energija“. Iš šios bendrovės buvo gautos visos reikalingos pažymos, patvirtinančios bylos faktines aplinkybes. Teismams buvo pateiktas visos žalos paskaičiavimas, taip pat kiekvieno buto savininko patirtos žalos skaičiavimas. Bendrija reiškė ieškinį kaip įstatyminis to namo butų savininkų – bendrijos narių atstovas. Dėl savo patirtos žalos atlyginimo ieškovu byloje taip pat dalyvavo vienas iš nukentėjusiųjų buto savininkų. Apeliacinei instancijai papildomai buvo pateikta bendrovės „Vilniaus Energija“ išvada, kurioje išdėstytos nuostatos, kuriomis vadovaujasi bendrovė, skaičiuodama mokėjimus už šildymą butų savininkams. Nurodytos nuostatos atitinka ieškovų pateikto teismui skaičiavimo principus. Tačiau, nepaisant to, abiejų teismų sprendimai dėl šio ieškinio reikalavimo buvo neigiami. Teisėja A.Pilipaitienė: „ieškovų prašymas atmestinas, nes nepagrįstas konkrečiais įrodymais“. Teisėja U.M.Galdikienė: „ieškovas patikimų įrodymų teismui nepateikė“. Mes suprantame, kad šiuo atveju patikimais įrodymais teismai laikytų ekspertų išvadą. Tačiau nenorėtume sutikti, kad eksperto išvada šiuo atveju byloje buvo reikalinga. Viena vertus, ekspertizė būtų kainavusi keletą kartų brangiau negu padarytos žalos suma. Kita vertus, sutinkamai su civilinio proceso teisės normomis, ekspertizė byloje skiriama, kai reikia išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, ..., technikos, ... žinių. Šiam atvejui, mūsų vertinimu, pakako bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos fizikos ar matematikos dalykų žinių. Mes atlikome tokį eksperimentą. Pagal aprašytą teismo bylos fabulą paruošėme uždavinį ir pateikėme jį išspręsti vienos vidurinės mokyklos 8-os ir 10-os klasių mokiniams. Dauguma dešimtokų ir dalis aštuntokų tokį uždavinį išsprendė ir apskaičiavo N.N. padarytą žalą kitiems namo gyventojams. Uždavinys buvo šiek tiek supaprastintas, tikslu maksimaliai sutrumpinti sąlygos tekstą, nes mokiniams buvo skirtas ribotas laikas šio uždavinio sprendimui – 30 minučių. Vertinant teisėjų byloje ir moksleivių galimybes šiais atvejais, reikia neužmiršti, kad moksleiviai turėjo uždavinį išspręsti, o teisėjams šio uždavinio sprendimą ieškovai pateikė su ieškiniu ir su apeliaciniu skundu. Jiems reikėjo tik įvertinti sprendimą. Mes manome, kad teisėjai ieškovų pateikto paaiškinimo nesuprato (tą matome iš teismų sprendimų byloje), tačiau teismo posėdžiuose to neparodė (apie tai sprendžiame iš to, kad teismai nepasiūlė šalims skirti ekspertizę). Sutinkamai su CPK normomis tokią ekspertizę galėjo siūlyti ir teismas. Ieškovams mintis skirti ekspertizę nekilo dėl to, kad, jų vertinimu, uždavinys buvo pernelyg paprastas, nereikalaujantis specialių mokslo ar technikos žinių. Rezultate, mūsų vertinimu, byla buvo išspręsta neteisingai ir neteisėtai.
Kitas pavyzdys, kai eksperto nuomonė buvo reikalinga, civilinė byla UAB „Litesko“ prieš R.I.Ruzgutę ir kt. (Palangos m. apylinkės teisme teisėja L. Jokubauskaitė; Klaipėdos apygardos teisme teisėjas – pranešėjas J. Pesliakas, kolegijos teisėjai D. Martinavičienė ir E. Morkūnienė). Nagrinėdamas bylą Klaipėdos apygardos teismas, mūsų vertinimu, susipainiojo technikos sąvokose. Teismui kilo abejonė, ar byloje esančiuose aktuose užfiksuoti ilgalaikiai ar momentiniai nuokrypiai nuo teisės aktuose nustatytų karšto vandens temperatūros reikšmių. Tą abejonę teisėjai išsprendė savarankiškai, nesikreipdami į technikos ekspertus ir, mūsų vertinimu, suklydo. Laikydami nuokrypius momentiniais, teisėjai vadovavosi ne tomis Statybos techninio reglamento (STR) normomis. Pasekmė: kolegija pakeitė Palangos m. apylinkės teismo sprendimą, kuris buvo šiek tiek palankesnis vartotojui.
Šioje byloje, mūsų vertinimu, abu teismai neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Nusistebėjimą kelia teismų nereagavimas į daugybę byloje esančių rašytinių įrodymų apie atsakovės kreipimusis į tiekimo ir sistemų priežiūros paslaugas teikiančias bendroves ir kitas institucijas su nusiskundimais dėl tiekiamos šilumos kokybės. Galų gale atsakovė – vartotoja dargi liko materialiai atsakinga už tai, kad neįstengė išjudinti visos tos biurokratijos masės. Teismai iš visos šių aplinkybių visumos nepadarė išvados, kad įrodinėjimo našta turėjo būti perkelta tiekėjams. Mūsų vertinimu, vartotojas neturėtų įrodinėti tris šildymo sezonus iš eilės, kad jo bute šalta, nesulaukdamas iš kompetetingų asmenų ir institucijų jokios reakcijos į šiuos rašytinius nusiskundimus. Kai tik atsakovė kreipėsi su pirmąja pretenzija į tiekėją dėl netinkamos šilumos kokybės, toliau jau tiekėjas turėjo įrodinėti, kad jis padėtį ištaisė arba kad pretenzija nepagrįsta. Tokia išvada darytina iš LR CK 188 str. 2 d. 18 p. nuostatos apie neleistinumą perkelti įrodinėjimo pareigą vartotojui (ir atitinkamo 1994 m. vartotojų teisių gynimo įstatymo straipsnio). Mūsų vertinimu, toks pat įrodinėjimo naštos paskirstymas turėjo būti taikomas ir šio ginčo teisminio nagrinėjimo metu. Tai ieškovas (tiekėjas) turėjo teisme įrodinėti, kad atsakovės (vartotojo) pretenzijos dėl tiekiamos šilumos kokybės ginčo laikotarpiu buvo nepagrįstos, kad jos buvo paneigtos atitinkamais kompetetingų asmenų ir institucijų dokumentais. Todėl nepagrįstas ir neteisėtas yra Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys, kad atsakovė nepateikė „jokių įrodymų, kad jos bute nuo pat šildymo sezono pradžios per ginčo laikotarpį vidaus temperatūra buvo mažesnė kaip 15º C bei, kad buvo tiekiamas tik pašildytas, o ne karštas vanduo“. Bylos nagrinėjimo metu buvo atvirkščiai: ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovės raštiškos pretenzijos dėl tiekiamos šilumos kokybės ginčo laikotarpiu buvo nepagrįstos. Rezultate, mūsų vertinimu, byla tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijose iš principo buvo išspręsta neteisingai ir neteisėtai.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nagrinėjant bylas pasitaiko ir kitokių nukrypimų nuo civilinės teisės principų. Mūsų vertinimu, teisingumo ir protingumo principai buvo pažeisti 2005 m. civilinėje byloje 194-oji daugiabučio namo savininkų bendrija „Šeškinė“ prieš atsakovę L. P. ir kt. (Vilniaus m. 1-jame apylinkės teisme teisėja J.Vėgelienė; Vilniaus apygardos teisme teisėja – pranešėja U. M.Galdikienė, kolegijos teisėjai R. Gudžiūnienė, H. Jaglinskis), kurioje teismų sprendimai laikytini progresą stabdančiu veiksniu. Šią bylą, iš esmės, pralaimėjo kelios dešimtys daliklinę šilumos paskirstymo sistemą įsidiegę butų savininkai – vartotojai, kurių šilumos taupymo nauda iš dalies naudosis kitas vartotojas, neleidęs sumontuoti savo bute daliklinės sistemos elementų ir netaupantis šilumos.
Pasitaiko atvejų, kai teismai, suklaidinti nesąžiningų advokatų, priimdami sprendimą byloje, vadovaujasi negaliojančiu teisės aktu. Vilniaus m. 1-jo apylinkės teismo teisėjas V.Kairevičius civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš 207-ąją DNSB „Ežerėlis“ 2005 metais rėmėsi Energetikos ministerijos 1995 metais patvirtinta „Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodika“, nors dar 1999 metais Ūkio ministerija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija šiuos teisinius santykius buvo kitaip sureguliavusios.
Išvardintas bei kitas teismų problemas siūlome spręsti keičiant Teismų įstatymą. Siūlome:

  • tobulinti teisėjų profesinės kvalifikacijos ir bendrojo išsilavinimo lygio kėlimo ir kontrolės sistemą,
  • įvesti visuomenės atstovų (tarėjų) institutą žemesnės pakopos teismuose,
  • išplėsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įgalinimus spręsti fakto klausimus, nagrinėjant bylas kasacine tvarka,
  • tobulinti kasacinių skundų priėmimo tvarką,
  • didinti teisėjų personalinę atsakomybę už kolegialiai priimamus sprendimus (nesutinkantis su sprendimu teisėjas turėtų reikšti atskirąją nuomonę) ir kt.

Su šiais pasiūlymais į LR Seimą kreipėsi grupė nevyriausybinių organizacijų. Manome, kad šiuos pasiūlymus priėmus, vartotojų galimybės teismuose ginant savo interesus žymiai pagerėtų.