Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

Medicinos audito instituto pristatymas

Sveikata neginčytinai yra didžiausias žmogaus turtas, todėl paradoksalu, kad Lietuvoje sveikatos sektorius yra viena labiausiai apleistų sričių, ką liudija ir 2006 m. mūsų sveikatos priežiūros sistemai pripažinta paskutinė vieta tarp ES šalių. Noriu pabrėžti, kad taip kalbu remdamasi ne teoriniu žinojimu, o konkrečiai išgyventa patirtimi.

Prieš tris su puse metų mūsų šeimai kone pirmą kartą teko rimčiau susidurti su medicinos sistema. Tuomet mūsų pusantrų metukų sūneliui Tadui vaikų ligoninėje buvo atlikta kosmetinė urologinė operacija, dėl ko jis buvo užkrėstas itin pikta auksinio stafilokoko paderme MRSA. Viskas baigėsi sepsiu bei visų galūnių amputacijomis. Turbūt neverta aiškinti kokį pragarą perėjome, kai iš visiškai sveiko vaiko mūsų sūnus staiga tapo visiškai neįgaliu žmogumi. Ir natūralu, kad mums kilo klausimas kodėl taip įvyko?
Retrospektyviai žiūrint, stebina tai, kad šis klausimas iškilo tik mums. Nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centras, nei Medicinos audito inspekcija, nei pačios gydymo įstaigos nesidomėjo priežastimis, lėmusiomis tokias baisias eilinės operacijos pasekmes. Manau, kad Medicinos audito inspekcija savo iniciatyva turėjo iškart imtis analizuoti šį atvejį, atlikti patikrinimus, ištirti bakterijų pasėlius ir nustatyti, kur būta klaidų ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad jos nesikartotų.
Akivaizdu, kad medicinos sistemai būtų buvę naudinga viską nuslėpti ir nekelti šio įvykio viešumon. Ir apmaudu, kad Lietuvos medicinoje vis dar nėra praktikos fiksuoti, analizuoti, kaupti ir viešinti klaidas, kad jos ateityje nesikartotų ir kad iš jų pasimokytų kuo daugiau medikų.

Taigi, kai patys ėmėmės iniciatyvos išsiaiškinti kas lėmė mūsų vaiko suluošinimą, apstulbome dėl to, ką sužinojome iš ikiteisminio tyrimo.
Pirma, aibę kartų buvo pažeista mūsų kaip pacientų teisė į informaciją.
Prieš planinę operaciją į ligoninę atvykome su ambulatoriniais kraujo ir šlapimo tyrimais. Anot mus operavusio daktaro, šie tyrimai buvo normos ribose, bet teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad tyrimuose būta nukrypimų nuo normos. Gydytojas mūsų apie tai ne tik neinformavo, bet ir mums pamelavo. Turbūt todėl, kad nepakeistume sprendimo operuotis, nes ši operacija nebuvo gyvybiškai svarbi, tačiau suplanuota iš anksto ir įtraukta į gydytojo darbo grafiką. Matyt tokie planai gydymo įstaigai yra aukščiau visko, o paciento sveikatos būklė, deja, tėra antraeilis dalykas.
Antra, tuo metu, kai gydėmės VUVL Urologijos skyriuje, ten pat buvo gydomas MRSA infekuotas vaikas, kuris pagal SAM higienos normas turėjo būti griežtai izoliuotas tam, kad ši bakterija skyriuje neplistų. Tačiau higienos normų skyriuje laikomasi nebuvo, maža to, skyriaus vedėjas apie MRSA ligonį neinformavo net slaugos personalo. Dėl nesuprantamų priežasčių jis laikė šį faktą paslaptyje, tuo pasmerkdamas ir savo darbuotojus, ir pacientus, ir juos slaugančius tėvus, ir lankytojus rizikai užsikrėsti šia itin pikta antibiotikams atsparia bakterija.
Trečia, akivaizdu, kad bakterijos yra nematomos, jas rodo tik tyrimai, tačiau mūsų vaikui nebuvo padarytas nė vienas tyrimas per visas 10 ligoninėje praleistų dienų. Net grįžus atgal į ligoninę po trijų dienų su pablogėjusia vaiko būkle, nebuvo skirtas nė vienas tyrimas, nors grįžome dėl komplikacijos, kuri reikalavo rimtesnio ištyrimo ir adekvataus gydymo. Turbūt čia kaltas taupumas. Bet kodėl neinformuoti tėvų, kad tyrimus vertėtų pasidaryti už savo lėšas?
Ketvirta, į pacientą žiūrima ne kaip į individualų žmogų, o kaip į statistinį vienetą, ir gydomas jis pagal bendras „skylėtas“ instrukcijas. Taip atsiranda juoką pro ašaras keliančios chirurgo rekomendacijos pusantrų metų vaikui, vos pramokusiam vaikščioti, „nelankyti fizinio lavinimo pamokų ir nevažinėti dviračiu“.
Taigi iš visko matyti, kad ligoninėje buvome patekę į absoliutų informacijos vakuumą.

ATSAKOMYBĖ IR KONTROLĖ

Liūdniausia, kad mūsų istorijoje nėra kaltų. Medicinos auditas nepajėgus nustatyti pažeidimų, nes paprasčiausiai nėra gydytojų darbą reglamentuojančių teisinių aktų, taigi nėra ką pažeisti. Objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma gydytojų darbo kokybė, irgi nėra. Bejėgis ligonis pametamas į palatą tam tikram skaičiui dienų gydytis, o bejėgis gydytojas, apribotas įvairiausių kvotų, priverstas skaičiuoti kaštus užuot kokybiškai gydęs pacientą taip, kaip to reikalauja jo būklė. Net ir profesionaliausiai atliktą operaciją gali sugadinti netinkama pooperacinė priežiūra. Viskas palikta spręsti gydytojui subjektyviai, kitaip tariant „iš akies“, nes privalomi tyrimai teisės aktais nėra numatyti.
Kaltų nėra dar ir todėl, kad Medicinos auditas, deontologinės ekspertizės remiasi tik medicininių kortelių įrašais. O kaip žinia, pacientų kortelės nėra griežtos atskaitomybės. Jos yra gydymo įstaigų nuosavybė ir pacientui net neduodamos į rankas. Nė viena ekspertizė ir auditas nesiėmė vertinti faktų, kurie vyko, tačiau kortelėse nebuvo fiksuoti. Ekspertai apklausė gydytojus, bet mes, nukentėję, likome už borto. Su mumis ekspertai nesišnekėjo. Teismuose jautėme tik didelį medikų pyktį, kad drįstame ginti savo vaiko teises, abejoti suteiktų paslaugų kokybe ir apskritai trukdyti jų darbą teismais.
Abejotinas yra ir Medicinos audito teikiamų išvadų objektyvumas, nes šis kontroliuojantis organas yra pavaldus Sveikatos apsaugos ministerijai ir, natūralu, kad gina ne paciento, o ministerijos interesus. Gaila, bet iki šiol nepriklausomos kontroliuojančios institucijos Lietuvoje nėra. O kur dar begalinės medikų galimybės ginti savo kolegų reputaciją teismuose, ir ribotos prokurorų bei teisėjų medicininės žinios? Dėl šių priežasčių teisingumas medicininėse bylose Lietuvoje yra beveik neįmanomas.

Mūsų vaikas yra akivaizdi Lietuvos sveikatos sistemos auka. Tačiau gydymo nesėkmės čia traktuojamos kaip Dievo pirštas ar likimas. Šią sistemą reikėtų kuo greičiau „gydyti“, nes medikai ilgainiui perima tos sistemos požiūrį į pacientą.
Peršasi išvada, kad susidariusi padėtis reikalauja kurti organizaciją ligoniams gelbėti... Tik ne nuo daktarų, o nuo valdžioje sėdinčių pareigūnų! Nejaugi valstybė neturi pinigų savo piliečių gyvybei bei sveikatai saugoti? Garantuoti padorią sveikatos ir gyvybės priežiūrą valstybei yra privalu. Bloga ir trumparegė yra ta vyriausybė, kuri nepajėgia apskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja gydymas bei išlaikymas neįgalaus piliečio, suluošinto medicinos klaidų, kiek dėl to netenkama nacionalinio produkto, kurį galėtų sukurti sveikas žmogus, galop, kiek pinigų skiriama teismams.
Medicinos audito instituto įkūrimas yra tiesioginis atsakas į susidariusią beviltišką situaciją sveikatos sektoriuje. Ir aš čia esu todėl, kad man nėra vis vien, kokia mūsų sveikatos sistema bus ateityje. Manau, reikėtų jungtis tiek pacientams, tiek ir medikams, ir bendromis jėgomis imti veikti. Juk liga bet kada gali ištikti bet kurį mūsų. Todėl dėl savęs, dėl savo vaikų ir artimųjų turėtume būti aktyvūs bandydami keisti valdžios nustekentą sveikatos sistemą.