Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

Pasiūlymai vartotojų teisių apsaugos institucinės sistemos tobulinimui

Nacionalinė vartotojų konfederacija, aktyviai bendradarbiavo su Valstybės kontrole, jai atliekant vartotojų institucijų veiklos efektyvumo auditą, bei pritaria audito išvadoms ir rekomendacijoms bei teikia savo pasiūlymus, kurie prisidėtų prie Lietuvos biudžeto lėšų taupymo bei vartotojų interesų atstovavimo stiprinimo.

 

Nacionalinė vartotojų konfederacija mano, kad stipri vartotojų apsaugos sistema, būtų naudinga vartotojams, konkuruojantiems gamintojams, ir prekybininkams; ir tai skatintų įmones gaminti ir parduoti daugiau ilgalaikio naudojimo prekių, todėl veiksmingesnė ir geresnė vartotojų apsauga būtina siekiant geresnio vidaus rinkos veikimo.

 

Pagrindinė valstybinė vartotojų teisių gynimo institucija yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (ankstesnis pavadinimas - Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Teisingumo ministerijos; toliau – VVTAT), kuri įkurta 2002 m.

 

Buvusi Vyriausybė 2009 -tiems metams VVTAT-ai buvo patvirtinusi 8 751 000,0 Lt. programą ambicingu pavadinimu: „Ekonominis vartotojų interesų gynimas ir rinkos priežiūros institucijų veiklos koordinavimas“.

 

Nacionalinės vartotojų konfederacijos nuomone, šios, jau keletą metų vykdomos, programos pavadinimas visiškai neatspindi jos turinio, nes vartotojų ekonominiai interesai ginami neefektyviai. Tai patvirtina ir Valstybės kontrolės spaudos pranešimas -“Brangi, bet neefektyvi vartotojų teisių apsauga“ - http://vkontrole.lt/naujienos_pranesimas.php?1176

 

 

 

I. Įstatymai VVTAT suteikia šią kompetenciją:

 


 

- Kad vartojimo sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų..

 

Atitinkamoje ES direktyvoje yra pažymima, kad šalis narė turi užtikrinti, kad rinkoje nebūtų nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse, tačiau VVTAT apsiriboja tik rašytinių skundų ir prašymų nagrinėjimu, todėl rinkoje yra daug sutarčių, kuriose yra nesąžiningų sąlygų vartotojų atžvilgiu.

 


 

- Nagrinėti nesąžiningą komercinę veiklą.

 

Daugiau kaip metai kaip veikia atitinkamas įstatymas, tačiau visuomenė, o ir pati VVTAT teigia, kad neturi informacijos apie formuojamą praktiką. Taigi, ši institucija, atsakinga už Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymo nuostatų įgyvendinimą neatlieka savo funkcijų ir tuo pačiu neužtikrina viešo intereso gynimo. Tuo tarpu parduotuvėse matome labai daug šio įstatymo pažeidimų. Pagrindiniai vartotojų apgaudinėjimai vyksta apgaulingais būdais skatinant prekių pardavimą ir t.t. Daugiau informacijos apie Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos inicijuotą tyrimą šioje srityje organizacijos puslapyje www.vartotojuteises.lt

 


 

- Nagrinėti maisto, ne maisto produktų saugos bylas.

 

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija įformina protokolais Produktų saugos įstatymo pažeidimus. Šie protokolai yra perduodami VVTAT, kuri

 

 

 

skiria ekonomines sankcijas už įstatymo pažeidimus. Taigi, siekiant efektyviau panaudoti valstybės lėšas, sumažinti verslininkų patiriamą administracinę naštą, susijusią su ekonominių sankcijų taikymo procedūrų supaprastinamu bei trumpinti sprendimų priėmimo terminus tikslinga būtų suteikti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos teisę pagal kompetenciją nagrinėti Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo pažeidimo bylas ir taikyti ekonomines sankcijas už šio įstatymo pažeidimus.

 

 

 

- Kreiptis į teismą ir ginti vartotojų viešąjį interesą.

 

Per visus gyvavimo metus (nuo 2002m.) VVTAT nesikreipė savo iniciatyva į teismą dėl viešojo vartotojų intereso gynimo, todėl, kaip ir numatyta Vartotojų įstatyme, reikia įgalinti vartotojų organizacijas efektyviai ginti viešą (kolektyvinį) vartotojų interesą.

 


 

- Nagrinėti Reklamos įstatymo pažeidimus.

 

Vartotojams, taip pat ir pačioms atsakingoms institucijoms nelengva susigaudyti VVTAT ar Konkurencijos tarybos kompetencijai priklauso vieno ar kito pažeidimo nagrinėjimas, todėl yra labai daug pažeidimų, nes nėra aiški atsakomybė tarp šių institucijų, įgyvendinant Reklamos įstatymą.

 

 

 

- Vykdo vartotojų švietimo funkcija.

 

VVTAT šią funkciją atlieka vykdo vangiai ir, akivaizdu, kad žymiai efektyviau, bei pigiau švietė-

 

jišką veiklą vykdo vartotojų asociacijos.

 


 

- Nagrinėja vartotojų skundus.

 

VVTAT vykdo neteisminį vartotojų skundų tyrimą ir priima rekomendacinio pobūdžio sprendimus, tačiau iš esmės visiškai dubliuoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos funkcijas. Rekomendaciniai sprendimai dažnai įmonių yra ignoruojami, todėl tai labai neefektyvi ir brangi procedūra.

 

 

 

- VVTAT turi struktūrinius padalinius apskrityse.

 

Tai jau esančių apskrityse Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, Statybos inspekcijų, Visuomenės centrų ir kt. darbo dubliavimas. Iš esmės VVTAT sprendžiant skundus tiek centre, tiek ir regionuose atlieka persiuntėjo vaidmenį, tokiu būdu, pailgėja vartotojo problemos išsprendimo laikas.

 

Be to, pačių VVTAT padalinių apskrityse darbuotojų nuomone, jog jie negali nieko vartotojui padėti, kadangi ginčus gali nagrinėti tik sudaryta VVTAT komisija Vilniuje.

 

 

 

- VVTAT glaudžiai nebendradarbiauja ne tik su kitomis valstybės vartotojų teisių apsaugos, rinkos priežiūros institucijomis, bet ir su vartotojų asociacijomis, kurios yra arčiausiai vartotojo.

 

Natūralu, kad nebendradarbiaujant, to paties tikslo turinčioms siekti institucijoms, vartotojų sistema yra labai fragmentuota bei neefektyvi.

 

 

 

- VVTAT nėra suinteresuota, kad atsirastų stiprios ir nepriklausomos vartotojų organizacijos.

 

VVTAT-os direktorius F. Petrauskas vienasmeniškai (tokias teises Vyriausybė yra suteikusi) bei šališkai skirsto paramą vartotojų organizacijoms. Rezultatai atitinkami: žymi dalis menkos paramos išdalinama neaktyvioms, neprašančioms ir negaunančioms paramos iš kitų šaltinių ir net neturinčioms savų patalpų vartotojų asociacijoms, tačiau vienaip ar kitaip įtinkančioms VVTAT direktoriui. Ši tarnyba nemano, kad yra tikslinga nors dalinai paremti ES remiamus projektus. Kiekvienais metais kyla nepasitenkinimai dėl, mūsų nuomone, šališko finansinės paramos skirstymo ir tai vertiname, kaip korupcinius VVTAT veiksmus.

 

 

 

 

 

- Energetinės bei daugiabučių gyventojų problemos – yra visiškai nesprendžiamos ir vartotojų teisės neginamos šiose svarbiausiose vartotojams srityse, nors kiekvienais metais Vyriausybė skiria dideles lėšas šiai institucijai „efektyviam vartotojų teisių gynimui visose srityse“.

 

 

 

VVTAT nuolat, kaip stebėtoja, dalyvauja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos viešuose posėdžiuose, tvirtinant energijos kainas vartotojams, priimant įvairias metodikas. Tačiau toks VVTAT "darbas" visiškai nepasitarnauja vartotojų ekonominių interesų apsaugai, nes VVTAT atstovai niekuomet nepareiškia jokių konstruktyvių pastabų vartotojų naudai. Netgi atvirkščiai, vykstant teisminiams ginčams dėl šilumos kainų pagrįstumo vartotojams, šilumos tiekėjai teismuose argumentuoja, kad nustatytoms šilumos kainoms neprieštarauja VVTAT, nes viešuose posėdžiuose tokių kainų neginčijo.

 

 

 

VVTAT ignoravo 2008 m. Nacionalinės vartotojų konfederacijos atliktą tyrimą dėl kainų komisijos netinkamo metodinių nuostatų, skaičiuojant šilumos ir karšto vandens kainas, taikymo, kai per 2003-2008 metus vartotojams galimai buvo padaryta virš 100 mln. litų ekonominė žala. Tačiau VVTAT nusišalino nuo Vartotojų tarybos rekomendacijos plačiau panagrinėti iškeltas problemas.

 

 

 

Visuomenė negirdėjo apie VVTAT iniciatyvas, pasiūlymus. Viskas apsiriboja pasyvia reakcija, kai gaunamas teisės akto projektas ir prašoma pastabų.

 

 

 

Nėra panaudojamos vartotojų asociacijų atliktų darbų rekomendacijos. O juk yra ir gerų darbų ir pasiūlymų. Biudžeto pinigai išleidžiami projektams, kurie guldomi ant lentynų.

 

 

 

 

 

II. Už vartotojų politiką atsakinga ir Vartotojų taryba prie Teisingumo ministerijos, tačiau darbas joje yra visiškai neefektyvus ir formalus:

 


 

 

  1. - Joje nenagrinėjami svarbiausi teisės aktai, susiję su vartotojų politika.

     

  2. - Vartotojų tarybos posėdžius Teisingumo ministerija organizuoja nepatenkinamai, nes yra labai reti, neprotokoluojami, apie Vartotojų tarybos darbą nėra informacijos ministerijos tinklapyje (kaip gerą pavyzdį galime duoti Pensininkų tarybos veiklos viešinimą – visi šios Tarybos protokolai bei kiti dokumentai prieinami ne tik patiems Tarybos nariams, bet ir visuomenei www.socmin.lt puslapyje).

     

  3. - Vartotojų tarybos nariai neprašomi balsuoti, todėl manome, kad Vartotojų tarybos nuomonė Teisingumo ministerijai yra nesvarbi, nes į jos net pabalsuotą nuomonę ministerija ne tik, kad neatsižvelgia, bet ir nekomentuoja, kodėl pasielgė priešingai.

     

 

 


 

 

 

Todėl manome, jog dėl neefektyvaus VVTAT bei visos vartotojų sistemos darbo visų pirma atsakinga Teisingumo ministerija, kuri tiesiogiai atsakinga, kad ši sistema veiktų efektyviai ir vartotojų interesai būtų ginami bei atstovaujami žymiai geriau.

 

 

 

 

 

Siūlome:

 

 

 

 

 

1. Sujungti Konkurencijos tarnybą ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą bei įkurti Valstybinę konkurencijos ir vartotojų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

 

 

 

 

 

Nuo 1995 m. iki 1999 m. buvo Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lenkijoje, Kipre yra tokios tarnybos.

 

 

 

Šiuo metu EK siekia sustiprinti Konkurencijos įstatymo veikimą bei taip efektyvinti vidaus rinką. EK dokumentuose akcentuojama, kad Konkurencijos politika yra labai artima Vartotojų politikai, todėl skatinama, kad šalyse, kur šios institucijos yra atskiros, kuo glaudžiau tarp savęs bendradarbiautų. Šiuo metu Konkurencijos tarnyba turi labai mažą finansavimą ir negali sukontroliuoti kartelinių susitarimų bei efektyviai prižiūrėti rinką, dėl ko visuomenė mato, jog monopolijos yra beveik nekontroliuojamos.

 

Lietuvoje Konkurencijos taryba bei VVTAT nebendradarbiauja, todėl nukenčia ne tik konkurencijos, bet ir vartotojų politika. Abiejų šių politikų galutinis adresatas – vartotojas.

 

Atkurtoje Vartotojų ir konkurencijos tarnyboje turėtų būti suformuota Taryba, kurioje, remiantis geriausia ES šalių praktika, turėtų dalyvauti atsakingos valstybinės institucijos, vartotojų bei verslo interesams atstovaujančios organizacijos.

 

 

 

 

 

2. Maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) bei Ne maisto produktų inspekcijai (VNMPI) priskirti kompetencijas ne tik parengti protokolus dėl Produktų saugos, Reklamos, Tabako kontrolės įstatymų pažeidimų, bet ir taikyti ekonomines sankcijas.

 

 

 

 

 

 

 

3. Suteikti VNMPI ir VMVT teisę nagrinėti vartotojų ir verslininkų ginčus dėl maisto ir ne maisto prekių ne teismo tvarka bei suteikti sprendimams, priimtiems išnagrinėjus vartotojų ir verslininkų ginčus ne teismo tvarka, privalomą pobūdį.

 

 

 

 

 

 

 

Siekiant mažinti biurokratinę naštą verslui ir viena kitą dubliuojančių institucijų funkcijas reikia pakeisti Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, suteikiant teisę vykdyti neteisminį ginčų nagrinėjimą institucijoms, ištyrusioms skundus - VMVT ir VNMPI, suteikiant teisę priimti privalomojo pobūdžio sprendimus. Skaidrumo dėlei gali būti įkurtos tarybos prie šių institucijų, kurios dalyvautų sprendimo priėmimo procese. Tokiu būdu, paminėtoms institucijoms sprendimų priėmimui nereikėtų papildomų biudžeto lėšų, atitinkamai sumažinant VVTAT darbuotojų skaičių.

 

 

 

 

 

4. VVTAT padalinius apskrityse siūlome panaikinti.

 

 

 

 

 

Regionuose yra pakankamai inspekcijų, kurios galėtų bendradarbiauti kartu su savivaldybėmis bei vartotojų organizacijomis tam sukurtose Savivaldybių vartotojų tarybose ar kitame formate spręstų vartotojų problemas. Tokiu būdu ir Savivaldybės žymiai aktyviau įsitrauktų į vartotojų politikos įgyvendinimą.

 

 

 

 

 

5. Būtina aiškiai atskirti valstybės institucijų ir vartotojų asociacijų kompetencijas vartotojų teisių apsaugos srityje ir taip sustiprinti vartotojų organizacijas bei taip atpiginti ir efektyvinti vartotojų teisių apsaugą.

 

 

 


 

2008 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl 2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategijos (2007/2189(INI)) pabrėžia svarbų vartotojų organizacijų vaidmenį gerinant vartotojų kultūrą; mano, kad „stiprios ir nepriklausomos vartotojų organizacijos – veiksmingos vartotojų apsaugos politikos pagrindas; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares tinkamai finansiškai remti šias organizacijas; intensyviau bendrauti su nevyriausybinėmis vartotojų organizacijomis, kurios geriausiai išmano tikruosius vartotojų poreikius“.

 

Visas veiklas, kurias gali atlikti nevyriausybinės organizacijos, jas ir įgalinti vykdyti, nes taip atpiginame vartotojų ekonominių interesų apsaugą. Pavyzdžiui, vartotojų švietimas pagal ES praktika, tai nevyriausybinių institucijų veikla.

 

Europos Parlamentas atkreipia dėmesį į tai, kad „kurti vartotojų kultūrą padeda sistemingas vartotojų informavimas apie jų teises ir šių teisių gynimas; todėl ES ir valstybės

 

 

 

narės turėtų daugiau investuoti į vartotojų informacijos ir švietimo kampanijas, per kurias reikiamiems vartotojų segmentams būtų teikiama reikiama informacija; pabrėžia, kad vartotojų švietimas turi būti sudėtinė mokymosi visą gyvenimą dalis, ir rekomenduoja informuoti vartotojus naudojantis naujomis technologijomis (ypač internetu)“.

 

 

 

 

 

6. Pirmoje eilėje finansuoti tuos vartotojų organizacijų projektus, kuriems jau skirtas dalinis ES ar nacionalinių rėmėjų finansavimas.

 

 

 

 

 

Vartotojų organizacijos gali (kai kurios ir pritraukia) pritraukti užsienio fondų lėšas ir tokiu būdu ne tik stiprinti vartotojų apsaugą, bet ir mokėti papildomus mokesčius į biudžetą, tačiau ši veikla niekaip valstybės nėra skatinama, nes neskiriama net ir minimali dalinė parama tokiems projektams.

 

 

 

 

 

7. Parengti LR Vyriausybės nutarimą „Dėl vartotojų atstovavimo stiprinimo gyventojams svarbiais ūkio klausimais“

 

 

 

 

 

Siekdama sustiprinti vartotojų interesų gynimą ir jų atstovavimą, valstybės institucijoms priimant sprendimus vartotojams svarbiais klausimais, atsižvelgdama į nepakankamą vartotojų interesų gynimą energetikos, būsto, komunalinių ir finansinių paslaugų ir kitose gyventojams aktualiose ūkio srityse, Vyriausybė galėtų pasiūlyti nevyriausybinėms vartotojų organizacijoms nustatytam laikotarpiui atstovauti vartotojus.

 

Nustatyti, kad konkurso būdu atrinktos organizacijos sutarties laikotarpiu vykdo tokias funkcijas:

 

- tarpininkauja tarp vartotojų ir valdžios institucijų, priimant ir sprendžiant vartotojų skundus;

 

- nagrinėja naujai rengiamų ar keičiamų teisės aktų projektus, teikia suinteresuotoms žinyboms išvadas;

 

- teikia iniciatyvinius pasiūlymus Vyriausybei vartotojams svarbiais klausimais;

 

- vykdo vartotojų švietimą.

 

 

 

 

 

8. Remti skėtinę (-nes) vartotojų organizaciją.

 

 

 

 

 

Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į tai, jog yra tikslinga, atstovaujant vartotojų interesams, turėti skėtinę vartotojų organizaciją. Tačiau Vyriausybė, reaguodama į Valstybės kontrolės išvadas, darbo grupei nepasiūlė atkreipti į tai dėmesį, todėl kol Vyriausybė nenorės kalbėti apie skėtinės vartotojų organizacijos/jų stiprinimą, tol ji nenorės turėti stiprių ir nepriklausomų vartotojų organizacijų, o be tokių organizacijų apie efektyvesnį vartotojų gynimą kalbėti nelabai tikslinga.

 

Europos Parlamentas parengė Rezoliuciją apie Vartotojų teises, kurioje sakoma, kad geriau turėti vieną skėtinę organizaciją (ypatingai nedidelėms šalims), nei daug silpnų ir kovojančių tarp savęs dėl menkų viešųjų finansų. Organizacijos supriešinamos ir tai labai pakenkia šio viešo intereso labui.

 

Pavyzdžiui, tokia didelė šalis kaip Lenkija turi vieną vartotojų organizaciją, turinčią didelį vartotojų centrų tinklą šalyje, kurį remia valstybė ir antrą vartotojų organizaciją, kuri specializuojasi vartotojų švietime bei savivaldybių tarnautojų vartotojų teisių mokyme.

 

Estija finansuoja tik vieną skėtinę vartotojų organizaciją. Kitose šalyse (tame tarpe Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) taip pat stebimas procesas, kai pavienės vartotojų organizacijos jungiasi į skėtines, nes kitaip joms pasunkėja tiek nacionalinės, tiek ir europinės paramos gavimas.

 

Europoje yra vartotojų asociacija – BEUC, kurios nariais yra skėtinės vartotojų organizacijos iš visų šalių, išskyrus Lietuvą, dėl ko labai sunku surasti partnerį europiniams projektams, nes kitų šalių organizacijos teikia pirmenybę dalyvauti tuose ES projektuose, kuriose

 

 

 

pareiškėjai yra BEUC nariai. Lietuva jiems balta dėmė ES-oje. VVTAT kiekvienais metais teikia neteisingą informaciją, jog Lietuvoje nėra skėtinės vartotojų organizacijos. Tačiau tai netiesa, nes tokia organizacija yra. Tai Nacionalinė vartotojų konfederacija, kuri įsteigta 2003 m., kurios nariais yra devynios nevyriausybinės organizacijos, glaudžiai susijusios su vartotojų atstovavimo veikla. O VVTAT argumentai, kad į skėtinę organizaciją turi įeiti visos vartotojų organizacijos, tai yra neįgyvendinama sąlyga, kurios ji ir negali statyti. Jeigu yra nors trys vartotojų organizacijos, kurios priklauso vienai organizacijai, tai pasaulyje, ir Lietuvoje, yra įprasta laikyti, kad tai skėtinė tam tikro intereso organizacija. Vartotojų organizacijos Lietuvoje, išskyrus Nacionalinės vartotojų konfederacijos narius, yra pavienės, tarp savęs konfliktuojančios, todėl tam, kad jos savo ginamųjų interesams efektyviau atstovautų, galėtų įkurti skėtinę organizaciją. Deja, pakolkas jos nemano, kad gali būti stipresnės kartu, nei dirbančios po vieną. Valdžios institucijos šiandien nenori matyti skirtumų tarp organizacijos, kurios nariais yra kitos organizacijos ir organizacijos, kurioje aktyviai arba net neaktyviai dirba tik vienas žmogus - organizacijos vadovas.

 

Pavyzdžiui, Norvegų vartotojų taryboje yra net pensininkų ir kitos organizacijos. Įvairios organizacijos sudaro ir Danijos vartotojų tarybą ir pan. Lietuvoje, nepaisant Valstybinės vartotojų apsaugos tarybos pastangų (taip anksčiau vadinosi ši tarnyba) ir nors šiai valstybinei institucijai neturėtų būti būdinga kurti nevyriausybines organizacijas, vis dėlto, nors ji ir siekė, tačiau nepavyko inicijuoti antros skėtinės vartotojų organizacijos įkūrimo, nes be iniciatyvos iš visuomenės buvo pasmerkta žlugti.

 

Kai kurių demokratinių šalių vyriausybės net tokią sąlygą iškėlė, jog jų ministerijos bendraus tik su skėtinėmis organizacijomis, o ne su atskiromis organizacijomis, nes taip efektyvinamas vartotojų interesų atstovavimas.

 

 

 

 

 

9. Teisingumo ministerija turėtų nedelsti ir kitų šalių pavyzdžiu kuo greičiau parengtų kolektyvinio vartotojų žalos atlyginimo įstatymą.

 

 

 

 

 

Europos Parlamentas pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse jau taikomi konkrečių žalos atlyginimo sistemų bruožai – bendri ieškiniai, kolektyviniai ieškiniai, atstovaujamieji ieškiniai, bandomosios bylos ir nepagrįstai gautos naudos išieškojimo vartotojų naudai procedūros.

 

Vartotojų ar verslininkų organizacijos Lietuvoje taip pat galėtų ginti teismuose savo narių viešąjį interesą energetikos, telekomunikacijų ir kt. srityse bei turėtų galimybę gauti žalos atlyginimą. Nesant tokio įstatymo, vartotojų teisių gynimas monopoliniuose sektoriuose yra beprasmis.

 

 

 

 

 

10. Visos viešųjų paslaugų sutartys turėtų būti peržiūrėtos ir kompetentinga institucija suteiktų atitinkamą patvirtinimą/žymą, kad atitinkamoje standartinėje sutartyje nėra nesąžiningų sąlygų.

 

 

 

 

 

Atitinkamo patvirtinimo savanoriškai galėtų prašyti ir kitų sutarčių rengėjai (įmonės). Bet kuriuo atveju turi būti institucija, kuri būtų atsakinga už tai, kad rinkoje nebūtų nesąžiningų sąlygų sutartyse ir pati vykdytų aktyvią jų .Vartotojams būtų žymi pagalba – jis pasirašinėtų tik sąžiningas standartines sutartis ant kurios pamatytų ženklą, kad ši sutartis yra suderinta.

 

Taip pat siekiama efektyvinti vartotojų informavimą ir maisto etiketėse bei kituose ženklinimuose.

 

Kaip pavyzdį, galime pateikti informaciją, kad ruošiamasi ženklinti maisto produktus, kad vartotojai iškarto matytų, kad produktas pagamintas su GMO ir pan.

 

 

 

 

 

11. Vartotojų teises ginančių institucijų koordinavimas nereikalinga, biurokratinė ir realiai neįgyvendinama funkcija.

 

 

 

 

 

 

 

Jei nėra Vartotojų ministerijos, kaip yra Vokietijoje ir Ispanijoje, vartotojų institucijos yra skirtingo statuso, stiprios vartotojų organizacijos gali būti efektyviau veikiančios vartotojų politikos garantas, o pačios valstybinės ir nevyriausybinės institucijos noriai bendradarbiaus tik tada, kai jos viena kitos nedubliuos ir veiks lygiateisiais pagrindais. Tik tada bus sukurta sinergija, kuri tarnaus Lietuvos žmonių ekonominių interesų labui.

 

 

 

 

 

12. Daugelio šalių pavyzdžiu Lietuvoje siūlome įkurti Vartotojų arbitražą.

 

 

 

 

 

Vartotojų arbitražą sudaro valstybinis arbitras ir besiginčijančių pusių - vartotojo bei verslininko pasirinktų asociacijų atstovai ( po vieną teisininką). Teko dalyvauti Ispanijos Oviedo mieste parodomajame Vartotojų arbitražo posėdyje. Jame dalyvavo valstybinis arbitras, du teisininkai, atstovaujantys verslininką ir vartotoją, bei verslininkas ir vartotojas, kurie ir pasirinko juos atstovaujančias organizacijas. Buvo išklausyti abiejų pusių argumentai ir Arbitras čia pat priėmė sprendimą. Taigi, Lietuvai reikėtų pasirinkti jai tinkamiausią variantą, ir bet kuriuo atveju, ši neteisminė skundų nagrinėjimo procedūra būtų žymiai efektyvesnė ir pigesnė už esamą.

 


 

 

 

13. Siūlome atkreipti dėmesį į tai, jog Europos Parlamento siūlymu neseniai patvirtinta nauja biudžeto eilutė, pagal kurią numatoma lėšų bandomajam projektui finansuoti siekiant sukurti vartotojų duomenų bazę, atlikti stebėseną bei apklausas ir lyginti pažangą valstybėse narėse tam kad būtų skaidrinamas Europos šalių vartotojų politikos įgyvendinimas, kad būtų galima geriau suprasti kainų struktūrą, vartotojų elgesį ir tai, kas juos tenkina.

 

 

 

 

 

 

 

14. Stiprinti vartotojų finansinį švietimą. Tokiu tikslu turėtų atsirasti programa, kurios pagalba vartotojų organizacijos galėtų gauti paramą iš Socialinio fondo vykdyti vartotojų finansinį švietimą.

 

 

 

 

 

Siūlome atkreipti dėmesį, jog esant sunkmečiui pasaulinėje ekonomikoje, buvo atkreiptas ypatingas dėmesys vartotojų finansiniam raštingumui. Siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą šioje srityje reikia atkreipti ypatingą dėmesį, jog finansiniai, bankininkystės ir draudimo produktai yra ypač sudėtingi ir kad norint paskatinti piliečius atsakingiau naudoti šiuos produktus, ypač sprendžiant savo būsimų pensijų klausimus, reikėtų vykdyti vartotojų informavimo ir konsultavimo politiką ir užtikrinti, kad vartotojai žinotų pasirinkimo galimybes.

 

 

 

 

 

15. Pakeisti Vš.Į. Europos vartotojų centro (EVC) teisinį statusą.

 

 

 

 

 

EVC dubliuoja ne tik VVTAT veiklą, bet ir nevyriausybinių vartotojų organizacijų veiklą, todėl siūlome pakeisti teisinį šios įstaigos statusą pakeičiant jos steigėjus, t.y., konkurso būdu perduodant Europos vartotojų centro veiklos vykdymą jį laimėjusiai vartotojų organizacijai.

 

Daugumoje Europos Sąjungos šalių Europos vartotojų centrai buvo įkurti jau dirbančių vartotojų organizacijų pagrindu ir taip sustiprintos vartotojų organizacijos, deja Lietuvoje buvo įkurta nauja viešoji įstaiga - Europos vartotojų centras prie VVTAT, kurios veikla analogiška, t.y. dubliuoja VVTAT veiklą (abi įstaigos vykdo Lietuvos ir ES vartotojų skundų nagrinėjimą, vartotojų informavimą, švietimą ir kitas panašias veiklas).

 

 

 

 

 

16. Sukurti darbo grupę, kuri parengtų Vartotojų teisių apsaugos, Produktų saugos ir kt., su vartotojų teisų apsauga susijusių įstatymų pakeitimo projektus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

P.S. Siūlymus dėl Konkurencijos ir VVTAT sujungimo bei jos atkūrimo pateikėme visiems Seimo nariams netrukus po naujo Seimo išrinkimo, t.y. 2008 12 08.

 

 

 

 

Nacionalinės vartotojų konfederacijos viceprezidentė Alvita Armanavičienė

 

DG Konkurencijos vartotojų grupės narė