Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

PAREIŠKIMAS dėl elektros kainų didinimo

elektros_linija

Atsižvelgiant į tai, kad daugumos gyventojų dar laukia brangiausias šildymo sezonas, padidėjusios elektros kainos neišvengiamai prisidės prie tolimesnio energetinį skurdą patiriančios žmonių grupės gausinimo. Energetinį skurdą jau dabar patiria trečdalis šalies gyventojų. Pagal namų ūkių išlaidų energijai ir kurui santykį su jų pajamomis Lietuva tampa brangiausia pragyvenimui ES šalimi. Ar išties norime šitokio mūsų valstybės garsinimo ?

Lietuvoje toliau didinamas energetinis skurdas. Nueinanti konservatorių valdžia, per 4 savo buvimo metus nieko nenuveikusi šilumos ūkyje, matyt nusprendė pasižymėti ne tokių sunkių problemų užgultame elektros sektoriuje. Nuo kitų metų smarkiai didinamos elektros kainos, ką pajus ne tik šalies ūkis, įmonės, bet ir visi vartotojai. Padidinta be jokio viešumo, be paaiškinimų gyventojams, tarsi tai būtų nereikšmingas akcizo padidinimas cigaretėms.

Atsižvelgiant į tai, kad daugumos gyventojų dar laukia brangiausias šildymo sezonas, padidėjusios elektros kainos neišvengiamai prisidės prie tolimesnio energetinį skurdą patiriančios žmonių grupės gausinimo. Energetinį skurdą jau dabar patiria trečdalis šalies gyventojų. Pagal namų ūkių išlaidų energijai ir kurui santykį su jų pajamomis Lietuva tampa brangiausia pragyvenimui ES šalimi. Ar išties norime šitokio mūsų valstybės garsinimo?

Pagrįstos priežasties elektros kainų didėjimui nebuvo. Valdžia tiesiog užsimojo daugiau apmokestinti elektros vartotojus per kasmet pučiamą viešuosius interesus atitinkančių paslaugų mokestį. Valdininkams patogu turėti daugiau pinigų, dalijamų įvairiems abejotinos vertės projektams, jų proteguojamiems ūkio subjektams ir brangiems užsienio konsultantams.

Pinigų skirstymas saviems yra daug malonesnis užsiėmimas negu tikras valstybinis darbas ir kasdienių problemų energetikoje sprendimas. Arogantiška, su niekuo nesitarianti, vengianti viešumos, neturinti specialistų-energetikų, bet perdėm savo teisumu įtikėjusi konservatorių vyriausybė ne tik kad nieko nepadarė energetiniam skurdui šalyje mažinti, bet ir paliko smarkiai sujauktą padėtį energetikoje su gausybe neišspręstų problemų.

Per porą dešimtmečių taip ir neišmokta tinkamai prižiūrėti monopolijų. Priešingai, padėtis čia nuolat blogėja. Augant monopolijų apetitui, valstybėje nėra jėgos, sugebančios reikliai, kvalifikuotai ir sąžiningai reguliuoti monopolines veiklas. Nuolaidžiaujant stipresnei pusei ir vengiant parodyti būtiną reiklumą, visa problemų našta perkeliama ant vartotojų. Taip daug paprasčiau. Vartotojas yra ta paskutinė instancija, iš kurios galima surinkti pinigų tiek, kiek reikia. Vartotojas apmoka visus valdininkų neatsakingus sumanymus, šimtmečio projektus, gausias išeitines „elitinių“ pareigūnų kompensacijas ir teismų priteistas baudas už neteisėtus tų pačių pareigūnų atleidimus. Bėda ta, kad vartotojas negali apsiginti. Jis nežino visų teisinių dalykų, reguliavimo gudrybių ir storų metodikų plonybių. O padėti vartotojui mūsų valstybėje nėra kam.

Bet kuri monopolija, siekdama didinti kainą vartotojams, turi jausti atsakomybę už tokį veiksmą. Rinkoje toks elgesys baudžiamas klientų praradimu, tačiau monopolijoje tokio pavojaus nėra. Klientai saugiai pririšti laidais ir vamzdynais. Todėl monopolijos atveju būtina įteisinti atitinkamus saugiklius per reguliavimą. Vartotojų praradimai dėl kainų didėjimo privalo būti kompensuojami iš įmonės pelno ir proporcingo jos vadovų atlyginimų mažinimo. Ar tebemanoma, kad dėl veržtis diržus privalo vien vartotojai?

Ekonomiškai nepagrįsti šilumos kainodaros principai šiandien nemotyvuoja daugelio šilumos tiekėjų mažinti šilumos kainas, ieškoti galimybių tiekti energiją mažiausiomis sąnaudomis, kaip to reikalauja įstatymai. Dėl neteisingos sąnaudų paskirstymo kogeneracinėse jėgainėse metodikos, kurią sukūrė ir įteisino Valstybinė energetikos ir kainų kontrolės komisija, vien tik Vilniaus šilumos vartotojai permoka tiekėjui po 50 mln litų kasmet. Remiantis ydinga metodika, į šilumą perkeliama per didelė kogeneracijos sąnaudų dalis ir paliekamas didelis pelnas elektrai, atitenkantis tiekėjui. Dėl ekonomiškai nepagrįstų kogeneracinės elektros supirkimo kvotų, kurias nustato energetikos ministras, tie patys vilniečiai permoka dar po 100 mln Lt kasmet. Ištaisius vien šias klaidas, šilumos kaina Vilniaus gyventojams sumažėtų 6 ct/kWh arba 20%.

Daugiabučiai renovuojami nenustatant privalomo individualaus šildymo reguliavimo ir individualios apskaitos įdiegimo, nors tai yra pati svarbiausia priemonė. Tai ir nestebina, nes darbo grupėje, rengusioje dabartinę modernizavimo programą, nebuvo nei vieno energetiko. Pačiai modernizavimo programai akivaizdžiai stringant, valstybės institucijos nesugeba įvertinti problemos priežasčių ir persiorientuoti prie veiksmingesnių įgyvendinimo modelių. Vietoje to, kiekviename laikraštyje kasdien skelbiami užsakomieji straipsniai, o kiekvienam gyventojui kantriai aiškinamos renovacijos tiesos, projektų vertinimo pagrindai ir šiluminės technikos gudrybės. Tokia įkyri propaganda greičiau gali atbaidyti nuo renovacijos nei ją paskatinti. Ar nebūtų geriau iš tų pinigų renovuoti keliasdešimt daugiabučių?

Mes reiškiame viltį, kad nauja vyriausybė sugebės atsakingai įvertinti padėtį energetikoje ir apginti eilinių energijos vartotojų interesus. Linkėdami sėkmės naujai vyriausybei, esame pasirengę bendradarbiauti vartotojų labui.

Prezidentė

A.Armanavičienė

Komentarai

Log in or create a user account to comment.