Nacionalinė vartotojų konfederacija

2015-01-30 Dabartinė situacija bei siūlymai dėl sąžiningesnių maisto produktų tiekimo grandinės dalyvių santykių

Europos institucijų bei Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos požiūris.

Auganti maisto produktų tiekimo grandinės dalyvių santykių įtampa lemia skirtingą ekonomikos raidą, ypač neigiamą žemės ūkio sektoriuje, kuris gilios visuotinės ekonomikos krizės sąlygomis patiria precedento neturinčią krizę.

Europos Komisija deda daug pastangų maisto produktų bendrajai rinkai sukurti.

Tačiau dideli įvairių šalių kainų skirtumai yra tiesiogiai susiję su nevienoda perkamąja galia. Naujosios valstybės narės ne tik kad nepasiveja kitų šalių, bet vis labiau atsilieka. Todėl Europos Komisija turėtų remti naujas valstybes nares, kad sumažėtų skirtumai ir būtų užtikrintas optimalus bendrosios rinkos veikimas.

Visose šalyse didieji mažmeninės prekybos tinklai sudaro oligopolį. ES Statistikos duomenys apie užimamą rinkos dalį rodo, kad visur nedidelė dalis mažmenininkų kontroliuoja didžiąją dalį rinkos. Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas (toliau EESRK) mano, kad toks oligopolis suteikia jam priklausančioms įmonėms labai stiprias derybines pozicijas tiekėjų atžvilgiu ir tai sudaro joms galimybę tiekėjams primesti toli gražu nesubalansuotas prekybos sąlygas.

Labai neaišku, kaip įvairūs rinkos dalyviai nustato kainas ir pelno maržas.

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų maisto produktų tiekėjų atžvilgiu taikoma piktnaudžiavimo ir antikonkurencinė praktika rodo, jog nėra tikros laisvės sudaryti sutartis. Piktnaudžiavimas kenkia ne tik gamintojams, bet ir vartotojams (ypač ilgalaikės trukmės laikotarpiu). Apskritai dabartinis piktnaudžiavimo reiškinio mastas kenkia viešajam interesui, konkrečiai – ekonominiam valstybių narių interesui.

EESRK ragina Europos Komisiją pradėti nagrinėti oligapolių klausimą, ištirti tikrą jų reikšmę ir įtaką, nustatyti, ar jų poveikį galima palyginti su monopolių poveikiu, ir atitinkamai pakeisti konkurenciją reguliuojančių teisės aktų principus. EESRK prašo Europos Komisijos nacionalinėms konkurencijos institucijoms pateikti aiškias instrukcijas, kad vertindamos gamintojų grupių derybinę galią jos atsižvelgtų į susijusią rinką, t. y. į visus tam tikros valstybės rinkoje siūlomus tos pačios kategorijos maisto produktus, o ne tik į pagamintus toje šalyje.

Europos Komisija yra raginama atsisakyti savireguliavimo idėjos ir pasiūlyti privalomo pobūdžio teisinį dokumentą siekiant pagerinti žemės ūkio maisto produktų grandinės padėtį ir paskatinti neiškreiptą konkurenciją. Rengiant teisės aktą didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne konkurencijos apsaugai, o sudaryti galimybę valstybei narei, kurios ekonominiam interesui kyla grėsmė, kaip ieškovei imtis veiksmų pagal administracinę ir teisminę tvarką.

EESRK mano, kad būtina teisės aktus rengti atsižvelgiant ne tik į rinkos dėsnius, bet ir į visuomenės pasirinkimą siekiant pažaboti vis daugiau galios įgyjančių didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų telkimosi tendenciją ir skatinti kitas prekybos formas, pavyzdžiui, vartotojų kooperatyvus, mažas nepriklausomas parduotuvėles, vietos turgų.

EESRK prašo Komisijos tuose dokumentuose, kuriuos ji rengia kovos su maisto švaistymu srityje, atkreipti ypatingą dėmesį į trumpiausias tiekimo grandines.

Kintantis požiūris į didžiuosius mažmeninės prekybos tinklus

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų prekybos santykių klausimas kelia vis didesnį susidomėjimą, netgi nerimą. Tačiau prieš dešimt metų šis klausimas buvo tabu. Didieji mažmeninės prekybos tinklai apskritai buvo laikomi visuomenei naudingu, visiems reikalingu reiškiniu, o šio sektoriaus vystymasis netgi buvo laikomas šalies ekonominės būklės rodikliu. Valdžios institucijos ir žiniasklaida daugiausia kalbėdavo apie neginčijamai teigiamus prekybos tinklų aspektus, ypač apie tai, kad vartotojai gali vienoje vietoje už palankią kainą nusipirkti beveik viską, apie sudaromus patogumus (pavyzdžiui, pakankamai vietų automobilių stovėjimo aikštelėse) ir siūlomas paslaugas. Per maždaug penkerius pastaruosius metus padėtis radikaliai pasikeitė ir Europos Sąjungos institucijos šia tema paskelbė daug kritikos negailinčių dokumentų.

Oligopolija didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų sektoriuje

Mažmeninės prekybos tinklų augimas yra nepalankus MVĮ. Daugelyje sričių keletas didelių tarptautinių įmonių valdo didžiąją atitinkamos rinkos dalį.

Europos didžiosios mažmeninės prekybos įmonės aktyviai stengiasi užkariauti pasaulio rinką. Jungtinės Karalystės įmonė Tesco, Prancūzijos mažmenininkai Auchan ir Carrefour, Vokietijos ir Austrijos daugiašalės įmonės Kaufland, Lidl, Metro arba Billa, Nyderlandų bendrovė Ahold veikia daugelyje šalių.

Rezultatas – keletas mažmeninės prekybos įmonių veiksmingai kontroliuoja įvairių šalių mažmeninę maisto produktų rinką. Pavyzdžiui, Vokietijoje keturios įmonės kontroliuoja 85 proc. rinkos, Jungtinėje Karalystėje taip pat keturios įmonės kontroliuoja 76 proc. rinkos, Austrijoje trys mažmenininkai kontroliuoja 82 proc. rinkos, Prancūzijoje ir Nyderlanduose penkios bendrovės kontroliuoja 65 proc. rinkos ir t. t. Ši padėtis rodo, kad, viena vertus, apie jokį mažmenininką negalima oficialiai pasakyti, kad jis užima dominuojančią padėtį, bet, antra vertus, trys–penkios prekybos įmonės kontroliuoja didžiąją rinkos dalį ir sudaro oligopolį.

Šių oligopolių nariai neginčijamai konkuruoja tarpusavyje, bet tik dėl vartotojų. Mažmeninės prekybos įmonės beveik nekonkuruoja dėl tiekėjų, ypač MVĮ. Kitaip tariant, tiekėjai turi labai stengtis ir daryti daug nuolaidų, kad galėtų tiekti prekes.

Piktnaudžiavimas

Turėdami didelę pirkėjo galią didieji mažmeninės prekybos tinklai gali diktuoti sutarčių sąlygas, kurias dažnai galima vadinti piktnaudžiavimu savo pirkėjo galia. Šias sutarčių sąlygas taip pat galima vadinti „piktnaudžiavimu“ arba „nesąžininga prekyba“. Nekalbant apie nuolatinį spaudimą dėl pirkimo kainų (jų mažinimo), pavėluotų mokėjimų ar nepragrįstai ilgų mokėjimo terminų, dėl piktnaudžiavimo didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose iš esmės pasikeitė klasikinis pirkėjo ir tiekėjo bendradarbiavimo modelis. Taigi, seniau susitariančiosios šalys susitardavo dėl pristatomų prekių kiekio ir kainos bei dėl kitų būtinų sąlygų, tada tiekėjas pristatydavo prekes, o pirkėjas jam sumokėdavo. Atsiradus didiesiems mažmeninės prekybos tinklams šis modelis buvo radikaliai pakeistas. Dabar tiekėjai, kuriems už prekes mokama vis mažiau, turi mokėti vis brangiau arba sutikti su kitomis kompensavimo formomis už naudojimąsi pirkėjo paslaugomis.

Šis naujas mažmenininkų ir tiekėjų santykių modelis įvestas teigiant, kad dėl konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje padidėjimo būtina glaudžiau bendradarbiauti prekybos srityje. Prekybos tinklų nuomone, tiekėjai turėtų būti suinteresuoti parduoti kuo daugiau savo prekių, todėl visiškai pagrįstai jie turėtų finansiškai prisidėti prie prekybos sąnaudų. Nors šiam požiūriui pritaria toli gražu ne visi, tiekėjai priversti su juo susitaikyti. Vis dėlto didieji mažmeninės prekybos tinklai tuo neapsiriboja, šiam glaudesniam bendradarbiavimui prekybos srityje būdingi dar skandalingesni piktnaudžiavimo atvejai: už iš tiesų suteiktas paslaugas pateikiamos akivaizdžiai daug didesnės sąskaitos, arba prekybos tinklai pateikia sąskaitas už visiškai fiktyvias paslaugas. Pastaroji praktika vadinama „nepagrįstu sąskaitų išrašymu“, nes visiškai nieko neduodama mainais. Pavyzdžiu pakanka nurodyti sąskaitas, išrašytas už „stabilų bendradarbiavimą“, „sąskaitos išrašymą“, „sąskaitos apmokėjimą“ arba net už „dalį įmonės šventės išlaidų“. Kaip neįtikėtinai tai beatrodytų, tokias sąskaitas prekybos tinklai iš tiesų siuntė savo maisto produktų tiekėjams.

Kaip teigia Europos Sąjungos maisto ir gėrimų pramonės konfederacija (FoodDrinkEurope) ir Europos prekių ženklų asociacija (AIM), 2009 m. 84 proc. didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjų Europoje nukentėjo dėl su jais pasirašytų sutarčių nesilaikymo, 77 proc. jų buvo grasinta juos išbraukti iš prekybos sąrašų, jei jie prekybos tinklams nesuteiks nepagrįstų privilegijų, 63 proc. tiekėjų be svarios komercinės priežasties buvo sumažintos jų sąskaitose faktūrose nurodytos kainos, 60 proc. jų buvo priversti atlikti mokėjimus, už kuriuos jie realiai nieko negavo mainais.

Dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjams pateikiamų sąskaitų, kitaip tariant prekybos tinklams tiekėjų mokamų „komisinių“, kainų sistema tampa visiškai neskaidri. Tuomet nei tiekėjas, nei joks išorės stebėtojas negali žinoti tikrosios pirkinio kainos. „Dvigubos pelno maržos“ metodu grindžiama verslo politika kelia rimtų problemų vartotojams ir tiekėjams.

Tikros laisvės sudaryti sutartis nebuvimas

Tiekėjai sutinka su šia jiems išties nepalankia sistema todėl, kad neturi pasirinkimo. Norėdami parduoti savo gaminius jie negali išsiversti be didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų, todėl ir toliau pasirašo pirkimo–pardavimo sutartis, kol šis bendradarbiavimas jiems užtikrina minimalią pelno maržą. Iš tiesų, skirtingi prekybos tinklai taiko beveik vienodą piktnaudžiavimo praktiką, todėl negalima teigti, kad būtų palankiau bendradarbiauti su vienu ar kitu iš jų. Net oficialiuose dokumentuose pripažinta, kad prekybos santykiuose atsispindi baimė (būti išbrauktiems iš prekybos sąrašų).

Esant tokiai padėčiai, kai verslo sąlygas diktuoja stiprioji šalis ir kai kita šalis praktiškai negali su jomis nesutikti, veikiau reikėtų kalbėti apie šantažą arba reketą. Šiomis aplinkybėmis taip pat vargu ar įmanoma kalbėti apie laisvę sudaryti sutartis, kurią dažnai nurodo mažmenininkai ir kompetentingos valdžios institucijos. Taip kaip laisvė sudaryti sutartis neįmanoma kalbant apie natūralių monopolijų (elektros arba dujų tiekėjų ir pan.) ir vartotojų santykius, būtų naivu su ja sieti tikruosius didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykius.

Piktnaudžiavimo pasekmės ir nukentėjusiųjų nustatymas

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimas daro neigiamą poveikį ne tik tiekėjams, bet ir vartotojams. Tiekėjai, visų pirma mažos ir vidutinės gamybos įmonės, dažnai atsiduria labai sunkioje ekonominėje padėtyje, kuri gali lemti įmonės likvidavimą, ir tai kartais nutinka. Stambios maisto pramonės įmonės tokiomis aplinkybėmis nukenčia gerokai mažiau, kadangi jos už gaminį gaunamas mažesnes pajamas gali kompensuoti tiekdamos didelius gaminių kiekius. Be to, tokios daugiašalės maisto pramonės įmonės taip pat turi gana didelę derybinę galią: didieji mažmeninės prekybos tinklai nenori atsisakyti jų gaminių, todėl jie negali su jomis elgtis taip, kaip su MVĮ. Tai lemia tokią padėtį, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, dvidešimties stambių daugiašalių įmonių grupių tiekiami gaminiai sudaro nuo 70 iki 80 proc. prekybos centrų apyvartos.

Kompetentingos institucijos teigia, kad vartotojams ši sistema labai naudinga, tačiau tikroji jų padėtis toli gražu nėra tokia puiki, kaip norima įtikinti. Iš tiesų daugelis aspektų leidžia daryti prielaidą, kad piktnaudžiavimas tiekėjų atžvilgiu daro neigiamą poveikį ir vartotojams. Pirma, jie ne visada gali pasinaudoti nedidele pirkimo kaina, o antra, sumažėja pasirinkimas, vykdoma mažiau inovacijų, dėl pirkimo kainai daromo nuolatinio spaudimo suprastėja daugelio maisto produktų kokybė ir, galiausiai, taip pat išauga mažmeninė kaina.

Didieji mažmeninės prekybos tinklai taip pat daro nemenką socialinį poveikį, kadangi jų veikla iš esmės pakeitė kai kurias visuomenėje įsišaknijusias tradicijas. Pavyzdžiui, sekmadienis nebėra vien tik poilsiui skirta diena, kaip tai buvo anksčiau, kadangi didieji ir kiti prekybos centrai dirba visomis savaitės dienomis, kartais netgi ištisą parą, ir tai turi atitinkamą poveikį darbo sąlygoms.

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reiškinys yra susijęs ne tik su maisto produktų sektoriumi, bet ir su daugeliu kitų sričių. Tačiau nuo piktnaudžiavimo labiausiai nukenčia maisto produktų gamintojai. Veikiausiai šią problemą lemia keletas priežasčių, bet nėra abejonių, kad viena jų yra ta, kad ne maisto produktų gamintojai turi daugiau galimybių parduoti savo gaminius. Drabužių, įvairios buitinės įrangos, knygų ar sporto priemonių gamintojai be prekybos centrų dar turi specializuotų parduotuvių tinklus. Todėl pagrįstai didžiausias dėmesys skiriamas didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiams.

Minėtas piktnaudžiavimas taip pat yra gerokai retesnis ūkininkų ir maisto pramonės santykių atveju, nors šio sektoriaus įmonės taip pat turi didelę pirkėjo galią. Nors derybos dėl supirkimo kainos dažnai yra gana įtemptos, pramonės įmonė paprastai neprašo savo žaliavų tiekėjo prisidėti prie naujos išpilstymo linijos įsigijimo, skirtingai nuo didelio mažmeninės prekybos tinklo, kuris tiekėjui nuolat pateikia sąskaitas už savo parduotuvės modernizavimą arba naujos parduotuvės atidarymą.

Taigi, dauguma atvejų minėtas piktnaudžiavimas būdingas tik prekybos centrų ir maisto produktų tiekėjų santykiams. Vis tik, turint omenyje tokios praktikos pasekmes ir jos taikymo mastą, nuo jos nukenčia ir trečias subjektas – valstybės ekonominis interesas. Iš tiesų tai, kad dalis tiekėjų negali patenkinti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reikalavimų ir kad dėl to patiriama ekonominių sunkumų, lemia viso žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus nuosmukį ne vienoje šalyje. Kai kurios valstybės narės, kurios anksčiau pačios apsirūpindavo maisto produktais, taip prarado apsirūpinimo maistu saugumą, o tai šiandien yra ypač pavojinga.

Galimi sprendimai

Europos Sąjungos institucijos vis plačiau kritikuoja didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimą tiekėjų atžvilgiu. Pirmą kritiškos negailintį dokumentą 2005 m. priėmė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Bet tikras diskusijas šiuo klausimu sukėlė 2008 m. sausio mėn. daugumos Europos Parlamento narių pasirašytas rašytinis pareiškimas. Priėmus pareiškimą Komisija, Parlamentas ir EESRK paskelbė keletą dokumentų ir tyrimų.

Reguliavimo patikėjimas vien rinkos jėgoms nepasiteisino ir ši išeitis šiuo metu nebelaikoma geriausia, nes per pastaruosius dešimtmečius, kol veikė nereglamentuotų prekybos santykių sistema, problemos dar labiau paaštrėjo. Minimos tokios galimos išeitys kaip reglamentavimas ar gamintojų ir perdirbėjų grupių, kurių jėga galėtų atsverti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų pirkėjo galią, kūrimas.

Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Belgija pasirinko savireguliaciją, tačiau tenkinančių ir įtikinančių rezultatų nepasiekta.

Europos Komisija ir kitos valdžios institucijos ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms primygtinai rekomenduoja burtis į grupes siekiant įgyti daugiau derybinės galios verslo susitikimuose su prekybos tinklų pirkėjais. Vis tik kai kuriose valstybėse narėse, kur įmonės susibūrė į tokias grupes, nacionalinės konkurencijos institucijos nubaudė už šią iniciatyvą teigdamos, kad tai kartelinio susitarimo sudarymas. Pasak vietos valdžios institucijų, šios gamintojų grupės kontroliavo pernelyg didelę rinkos dalį, tačiau buvo atsižvelgta tik į vietos gamybą paliekant nuošalyje iš kitų šalių tiekiamus produktus. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių nustatydamos tam tikro ekonominės veiklos vykdytojo valdomą rinkos dalį minėtos valdžios institucijos paprastai neatsižvelgia į visus į nacionalinę rinką tiekiamus produktus.

Daugelyje valstybių narių būta daugiau ar mažiau drąsių bandymų reguliuoti. Kai kurios šalys uždraudė tam tikrą praktiką (pavyzdžiui, pusėje valstybių narių uždraustas sąmoningai nuostolingas pardavimas); kitos – Vengrija, Italija, Čekija, Rumunija, Slovakija ir Lenkija – priėmė konkrečius teisės aktus dėl tam tikrų sektorių arba – Latvija ir Prancūzija – iš dalies pakeitė savo standartus.

Iš tiesų šiuos įstatymus įgyvendinti nėra paprasta, visų pirma todėl, kad nuo piktnaudžiavimo nukenčiantys tiekėjai norėdami išgyventi bijo skųstis. Nepaisant to, šie įstatymai vis tik yra tinkamesnis sprendimas negu etikos kodeksai. Nuoseklios teisėkūros pastangos Prancūzijoje jau davė tam tikrų rezultatų. Sekant Prancūzijos koncepcija, ieškovo vaidmenį turėtų atlikti valstybė, kadangi tai taip pat susiję su jos ekonominiu interesu. Tai leistų išvengti gerai žinomų problemų, kylančių dėl to, kad tiekėjai bijo pateikti ieškinį.

„Remiantis laisvosios rinkos logika, pati rinka šiuo metu atsako į pagrindinį klausimą: kam tenka kuri vertės grandinės dalis. Ši padėtis yra nepatenkinama, visų pirma ūkininkams, nes gamintojų kainos dažnai ir toliau mažėja, nors gaminių kainos už vienetą daugeliu atvejų didėja, todėl ūkininkai dažnai priversti taikyti priemones, kurios prieštarauja Europos žemės ūkio modelio tikslams. Kadangi 77 proc. 27 ES valstybių narių maisto rinkos yra kontroliuojama vos penkiolikos prekybos grandinių, Komitetas mano, kad panašiai, kaip šiuo metu vyksta JAV, reikėtų apsvarstyti, ar konkurencijos teisės aktų užtenka, kad būtų užkirstas kelias dominavimui rinkoje ir abejotinai sutarčių sudarymo praktikai atsirasti.

Ūkio subjektų elgesio pokyčius turi lydėti rinkų reguliavimas, kuris būtų pagrindas naujai krypčiai žemės ūkio maisto produktų sektoriuje. Siekiant didesnio sistemos skaidrumo reikia stiprinti sutarčių sudarymo praktiką ir išnagrinėti galimybę sektoriams nustatyti privalomas nuostatas arba prievolę sudaryti raštiškas sutartis ir įtraukti konkrečias sutarties sąlygas. Reikėtų įpareigoti sudaryti rašytines sutartis, kuriose būtų nurodyta trukmė, parduodamo produkto kiekis ir pobūdis, kaina ir tiekimo bei apmokėjimo sąlygos, priešingu atveju sutartis būtų laikoma negaliojančia. Apmokėjimas turėtų būti atliekamas per teisės aktais numatytą 30 dienų terminą gendančių produktų atveju ir 60 dienų terminą kitų produktų atveju, o už šio termino nesilaikymą turėtų būti skiriama bauda.

Visų pirma reikėtų uždrausti:

- tiesiogiai ar netiesiogiai primesti pirkimo, pardavimo arba kitokio pobūdžio įpareigojančias sutarčių sąlygas, taip pat nesutartines ir atgaline data taikomas sąlygas;

- vienodoms paslaugoms taikyti skirtingas sąlygas;

- susieti sutarčių sudarymą ir vykdymą, taip pat verslo santykių tęstinumą ir reguliarumą su įsipareigojimų, kurie niekaip nėra susiję su sutarties objektu ir atitinkamais verslo santykiais, vykdymu;

siekti nepagrįstos vienašalės naudos, nepateisinamos verslo santykių pobūdžio ar turinio požiūriu; bet kokį kitokį verslo santykių požiūriu nesąžiningą elgesį. Būtina koordinuoti įvairių įstaigų veiklą ir peržiūrėti taikomą konkurencijos teisę. Dauguma Europos Komisijos pasiūlytų priemonių buvo įgyvendinamos nacionaliniu lygmeniu. Ispanija pirmoji įsteigė maisto produktų kainų stebėsenos centrą. Prancūzija labai išsamiai išnagrinėjo privalomas sutartis.

Prancūzijos pastangos subalansuoti maisto produktų tiekimo grandinę buvo pavyzdys kitoms ES valstybėms narėms. Prancūzijos žemės ūkio modernizavimo įstatymas pranoksta komunikatą: jame apibrėžiamas privalomas sutartinis pagrindas kiekiams ir kainoms, reikalaujama įtraukti privalomas sąlygas, išplečiamos tarpšakinių organizacijų funkcijos ir nustatoma tarpininkavimo ir sankcijų sistema galimiems konfliktams spręsti.

Be griežtesnės vėluojančių mokėjimų kontrolės, reikėtų nustatyti aiškią nesąžiningos praktikos apibrėžtį ir įtraukti straipsnius dėl piktnaudžiavimo bei numatyti veiksmingas priemones piktnaudžiavimui prekybos santykiuose panaikinti.

EESRK pasisako už naują vartotojų ir gamintojų santykių modelį, pagal kurį pirmenybė teikiama vietos rinkoms (galimybė nustatyti privalomas minimalias kvotas) ir atsisakoma tarpininkų dėl trumpų maršrutų ar nulinių „maisto mylių“. Europos Komisija turėtų skatinti gamintojų pastangas priartėti prie vartotojų siekiant didesnės jų produktų pridėtinės vertės ir stengiantis išsaugoti maisto produktų kultūrinį aspektą ir regioninį savitumą.

EESRK ragina Europos Komisiją imtis naujų priemonių krizei įveikti ir stabilumui užtikrinti, pavyzdžiui, įvesti pajamų draudimo priemonę. Atsižvelgiant į teigiamą Kanados ir JAV patirtį šioje srityje, ši priemonė galėtų būti pritaikyta ir Europoje, juo labiau, kad jos legitimumą patvirtino PPO.

EESRK taip pat rekomenduoja 60 proc. išlaidų skirti ES paramai pieno, skirto Sąjungos švietimo įstaigų vaikams, propagavimui, kaip tai yra vaisų ir daržovių atveju.

Komitetas prašo išlaikyti įpareigojimą valstybėms narėms iki 30 proc. prisidėti prie reklamos kampanijų išlaidų. Priešingu atveju daugelis potencialių kandidatų neturės reikiamų lėšų propagavimo programoms parengti.

EESRK įsitikinimu, kainų skaidrumas yra didžiausia būtinybė. Sukūrus naują Bendrijos maisto produktų kainų stebėjimo priemonę, reikia suteikti naujų įgaliojimų vykdyti kontrolę ir taikyti sankcijas. Nuo stebėjimo reikia pereiti prie veiksmų, kad atitinkamos įstaigos galėtų greitai ir veiksmingai reaguoti į kainų tendencijų iškraipymus.

Kainų stebėsenos centrai bus naudingi, jei jie ne tik registruos kainas, bet ir galės skubiai imtis priemonių dėl galimo kainų svyravimų iškraipymo.

Komunikate siūlomos priemonės veiksmingos bus tik tuomet, jei apie jas bus tinkamai informuota. Ši aplinkybė labai svarbi atsižvelgiant į būtinybę teikti tikslią informaciją vartotojams.

Valstybės narės turi užtikrinti, kad valstybių narių regionuose egzistuotų atitinkama konkurencija ir teikti pirmenybę smulkių ūkininkų, perdirbėjų ir prekybininkų bendradarbiavimui, taip išsaugojant konkurenciją su stambiais ūkininkais, perdirbėjais ir platinimo tinklais.

Taigi žvelgiant iš ekonominės analizės pusės, kainas valstybė (ir Lietuva, ir ES) veikia ir per pinigų politiką, ir per mokesčius, ir tiesiogiai nustatydama kainas tam tikruose sektoriuose, drausdama arba ribodama konkurenciją, pati dalyvaudama kaip didelis pirkėjas ir t. t. Beje, Europos centrinis bankas kaip tik siekia kainų augimo, kuris neva turėtų išjudinti sustingusią ekonomiką...

EESRK neabejoja, kad nesąžininga praktika gali būti taikoma esant bet kokiems sutartiniams santykiams, tačiau yra įsitikinęs, kad ypač didelį susirūpinimą kelia prekybos centrų ir žemės ūkio ir maisto sektoriaus MVĮ sandėriai. Čia esama niekur kitur nesutinkamų piktnaudžiavimo formų ir masto.

EESRK ypač palankiai vertina Komisijos žaliojoje knygoje atvirai išreikštą abejonę (ir jai visiškai pritaria), ar tikra laisvė sudaryti sutartis įmanoma, kai santykiai yra akivaizdžiai nelygūs.

EESRK rekomenduoja ateityje teikiant pasiūlymus dėl nelygių komercinių santykių sureguliavimo atsižvelgti į „baimės veiksnį“. Dėl šios priežasties svarbiausias nesąžiningos prekybos praktikos sureguliavimo tikslas turi būti ne silpnesnės sutarties šalies, o nacionalinio ekonominio intereso apsauga. Tai, pavyzdžiui, reikštų, kad susiję maisto tiekėjai neprivalėtų aktyviai dalyvauti administraciniuose ir teisiniuose procesuose. Tai esminis Prancūzijos šios srities teisės aktų principas.

EESRK prašo Europos Komisijos pasiūlyti nesąžiningos prekybos praktiką draudžiantį teisės aktą. Jį reikėtų parengti atsižvelgiant į orientacinio pobūdžio sąrašą, kuriame būtų išvardytos dažniausiai stipresnių sutarties šalių taikomos tokios praktikos formos siekiant savo įprastas sąnaudas ir riziką perkelti silpnesniajai šaliai.

EESRK ragina Europos Komisiją kartu su nacionalinėmis konkurencijos institucijomis remiantis pastarųjų dešimtmečių patirtimi iš esmės peržiūrėti dabartines akivaizdžiai pasenusias konkurencijos taisykles ir pripažinti, kad dominuojančia padėtimi naudojasi ne tik monopoliai, bet ir oligopoliai.

Nesąžiningos prekybos praktikos pavyzdžiai

Rekomenduotume bendradarbiauti su Prancūzijos ir Čekijos institucijomis, nes jos turi tiesioginės patirties įgyvendinant savo nacionalinius kovos su neteisėta prekybos praktika įstatymus. Atlikdamos patikrinimus antimonopolinės institucijos turi teisę patikrinti apskaitos dokumentus (sutartis, sąskaitas, bankų išrašus ir pan.), kuriais remiantis galima tiesiogiai įrodyti nesąžiningos prekybos praktikos atvejus.

Galimas nesąžiningos prekybos praktikos poveikis

Stipresnės šalies naudojama nesąžiningos prekybos praktika silpnesnės šalies atžvilgiu, be jokios abejonės, daro neigiamą poveikį, ir, savaime suprantama, stabdo investicijas bei inovacijas gamybos srityje. Tačiau, EESRK nuomone, pernelyg mažai kalbama apie poveikį vartotojams, nes pasekmės yra kur kas didesnės nei tik kliūtys inovacijoms. Nepaisant to, šiame skyriuje visiškai nekalbama apie grėsmę nacionaliniams ekonominiams interesams, apie kuriuos šiek tiek užsimenama ankstesnėse žaliosios knygos dalyse. Ši grėsmė ypač akivaizdi Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kuriose prekybos centrus visiškai kontroliuoja kitų valstybių narių įmonės. Kadangi vietos gamintojai (kurių didžioji dauguma yra MVĮ) negali įvykdyti dažnai grobikiškų sąlygų, žlunga visas to regiono žemės ūkio maisto produktų sektorius, ir šalys, kurios paprastai sugebėdavo apsirūpinti pagrindiniais maisto produktais, prarado didžiąją dalį apsirūpinimo maistu pajėgumų. Taigi vietos produkciją išstumia importuoti, dažnai labai abejotinos kokybės produktai.

- Nesąžiningos prekybos praktika daro didelį poveikį žemės ūkio veiklą vykdančių ir maisto sektoriuje veikiančių MVĮ gebėjimui investuoti ir diegti inovacijas. Investicijos siekiant apsaugoti tam tikrus viešojo intereso aspektus (aplinką, darbo sąlygas, gyvūnų gerovę, klimatą ir kt.) yra mažesnės dėl priklausomybės nuo nedidelio pirkėjų skaičiaus ir dėl šios padėties keliamo netikrumo.

- Nesąžiningos prekybos praktikos įmonių tarpusavio santykiuose poveikis vartotojams išsamiai analizuojamas specialiame tyrime[1]. Dabartinė sistema žalinga vartotojams, ypač žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, nes trūksta investicijų į tvarią gamybą ir inovacijas. Galiausiai ilgainiui jie vėl nukenčia dėl rinkos nepakankamumo tokiose srityse kaip aplinka, klimatas, darbo sąlygos ir gyvūnų gerovė. Kaip atsvarą susiklosčiusiai padėčiai, mūsų nuomone, būtų galima pasiūlyti, kad vartotojai už maistą dabar mokėtų šiek tiek daugiau, nes šiuo metu mažmeninės prekybos tinklų konkurencija vyksta tik žemiausios įmanomos kainos vartotojams pagrindu ir šiam tikslui aukojama visa kita.

- Nesąžiningos prekybos praktika, be jokios abejonės, turi neigiamos įtakos bendrosios rinkos veikimui, nes labai apriboja mažųjų ir vidutinių ekonominės veiklos vykdytojų galimybes įsitvirtinti. Ką ir kur parduoti nustato stambieji mažmenininkai ir daugeliu atveju pasirenkamas ne geriausias kainos ir kokybės santykis, o „noras“ ar „sugebėjimas“ priimti nesąžiningos prekybos praktikos modelį.

Nesąžiningos prekybos praktiką reglamentuojantys teisiniai pagrindai

Analizuojant dabartinį valstybių narių ir ES teisinį pagrindą iškyla du faktai. Pirma, tai, kad kai kurie stiprūs ekonominiai subjektai taiko nesąžiningos prekybos praktiką, dabar jau visiems yra žinoma ir tapo neginčijamu faktu, o keleto valstybių narių valdžios institucijos yra padariusios išvadą, kad dabartinę padėtį būtina sureguliuoti.

Šiuos įstatymus priėmusiose šalyse nebeliko pačių baisiausių sutarčių sąlygų, o prekybos centrai, norėdami gauti naudos, į kurią neturi teisės, turi gerai pasukti galvą, kaip tai padaryti. Didžiausios pažangos pasiekta Prancūzijoje, kur teisės aktais ir įgyvendinimo veiksmais tiekėjų nuolaidas pavyko sumažinti iki priimtino lygio (iki 10–15 proc. vietoj ankstesnių 50–60 proc.). Pasiekta kur kas didesnio skaidrumo maisto tiekimo grandinėje paskirstant naudą.

Kaip skubiai reikia priimti specialų įstatymą, be kitų dalykų, priklauso nuo taikomos nesąžiningos prekybos praktikos masto ir padėties konkrečioje šalyje. Vienokia padėtis yra Europos pietuose, Vidurio ir Rytų Europoje, kitokia – šiaurinėje Europos dalyje. Šiek tiek skiriasi ir atskirų regionų kultūra bei tradicijos. Būtent todėl kai kurios šalys jau turi reglamentavimo priemones, o kitos – ne.

Kovos su nesąžiningos prekybos praktika taisyklių laikymosi užtikrinimas

Nėra tikros sutarties laisvės ir kyla grėsmė nepatekti į sąrašą. Šios problemos kol kas geriausiai sprendžiamos Prancūzijoje, kur priežiūros institucija gali imtis veiksmų remdamasi neoficialia informacija ir savo pačios iniciatyva. Be to, nesąžiningos prekybos praktikos šioje šalyje atsisakyta ginant nacionalinį ekonominį interesą, o ne siekiant apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį.

Kai kurios valstybės narės yra priėmusios kovos su nesąžininga sutarčių praktika įstatymus, tačiau kitos jų neturi.