Nacionalinė vartotojų konfederacija

 

-----------------------------------------------------------------------------

Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba

Europos Komisija persvarsto vartotojų teisės aktus

Valstybių narių teisės skirtumai ir gana skirtingas galiojančių vartotojų įstatymų taikymas bei įgyvendinimas yra tikrosios bendrosios rinkos kliūtys.
2004 m. Komisija, siekdama geresnio reglamentavimo tikslų supaprastinant ir užbaigiant galiojančią reglamentavimo sistemą, pradėjo Vartotojų acquis persvarstymą.

Komisija persvarstymą laiko galimybe įvertinti tam tikrus vartotojų politikos aspektus, kurie iki šiol buvo laikomi esminiais, ir išnagrinėti, ar jie atitinka bendrosios rinkos principus, ypač tokios rinkos, kuri būtų konkurencinga globalizacijos sąlygomis. Vartotojų apsauga gali būti laikoma neatsiejama Europos socialinio modelio dalimi ir orientacinis pasikeitimas, siekiant naujai suformuluoti ES vartotojų politiką, kad ji veiksmingai prisidėtų prie dviejų pagrindinių ES tikslų – didinti ekonomikos augimą ir užimtumą bei atkurti Europos ir jos piliečių ryšį.
Svarbiausias persvarstymo tikslas – sukurti realią vartotojų vidaus rinką, kurioje būtų siekiama nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp aukšto vartotojų apsaugos lygio ir įmonių konkurencingumo. Yra aišku, jog negalima rimtai svarstyti galimybės palikti vartotojų acquis tokiu pavidalu, koks yra dabar. Idealiausiu atveju, pasibaigus persvarstymui, ES vartotojams būtų galima teigti: „Nėra jokio skirtumo kurioje ES valstybėje jūs esate arba perkate: jūsų pagrindinės teisės yra vienodos“.
Šia Žaliąja knyga siekiama sužinoti visų suinteresuotųjų šalių nuomonę apie galimus Vartotojų acquis persvarstymo politikos variantus, taip pat keletą kitų konkrečių klausimų.

PAGRINDINIAI KLAUSIMAI
1. Rinkos raida
Dauguma direktyvų, kurios sudaro Vartotojų acquis nebegali visapusiškai patenkinti šiandieninių greitai besikeičiančių rinkos poreikių. Tai ypač svarbu, kai skaitmeninės technologijos ir skaitmeninės paslaugos (pvz., muzikinių įrašų parsisiuntimas internetu), dėl kurių kyla prieštaringų klausimų, susijusių su vartotojų teisėmis, palyginti su prekyba fizinėmis prekėmis, įgauna vis didesnę svarbą.
Technologijų plėtra sudaro sąlygas naujiems įmonių ir vartotojų sandoriams, kuriems netaikomi vartotojų teisės aktai.

2. Taisyklių skirtumai
Galiojančios ES vartotojų apsaugos taisyklės iš esmės skiriasi dviem aspektais. Visų pirma, dabartinėmis direktyvomis valstybėms narėms leidžiama nacionalinėje teisėje priimti griežtesnes taisykles (minimalus derinimas) ir daugelis valstybių narių, siekdamos užtikrinti aukštesnį vartotojų apsaugos lygį, pasinaudojo tokia galimybe. Antra, dauguma klausimų direktyvose reglamentuojami nenuosekliai arba nėra išspręsti.
43 % visų ES mažmenininkų mano, kad vartotojų apsaugos įstatymų derinimas turėtų teigiamą poveikį jų tarptautinei prekybai ir jų tarptautinės prekybos biudžetui. Netgi pasitaiko atvejų, kai profesionalai atsisako parduoti kitų valstybių narių klientams: paskutinėje Eurobarometro apklausoje 33 % vartotojų teigė, kad verslo įmonės atsisakė parduoti arba pristatyti prekes arba paslaugas, nes vartotojas buvo
kitos šalies gyventojas.

3. Pasitikėjimo stoka
Nors nuotolinė prekyba didėja, internetu iš kitos šalies tiekėjo pirko tik 6 %. Viena iš priežasčių yra tai, kad net 45 % vartotojų mažiau pasitiki perkant internetu iš užsienyje esančių įmonių. Tą toliau patvirtina faktas, kad 44 % iš visų, galėjusių naudotis internetu namuose, pirko vietinėje elektroninės prekybos rinkoje.
Bendrai kalbant, 56 % vartotojų manė, kad perkant prekes ir paslaugas iš kitų valstybių narių įmonių, įmonės yra mažiau linkusios laikytis vartotojų apsaugos įstatymų. 71 % buvo įsitikinę, kad perkant iš kitos valstybės narės įmonių sunkiau spręsti tokias problemas kaip skundai, grąžinimai, kainų sumažinimai, garantijos ir pan.
Viena iš priežasčių, dėl kurių vartotojai nenoriai perka tarptautinės prekybos rinkoje yra ta, kad jie negali būti užtikrinti, jog jiems perkant kitoje šalyje galios toks pat apsaugos lygis, kaip ir jų valstybėje.

Nacionalinės vartotojų konfederacijos atsakymai į klausimus pabraukti

PRIEDAS I
Konsultaciniai klausimai

1.
A1 klausimas. Koks, Jūsų nuomone, yra geriausias metodas peržiūrėti vartotojams skirtus teisės aktus?
1 variantas. Vertikalusis metodas, kai direktyvos peržiūrimos atskirai.
2 variantas. Mišrusis metodas, kai priimta pagrindine priemone sprendžiamos visoms vartotojų sutartims bendros horizontaliosios problemos, o prireikus derinama su galiojančių sektoriaus direktyvų peržiūrėjimu.
3 variantas. Status quo: peržiūrėjimas nereikalingas.
2.
A2 klausimas. Kokia turėtų būti galimos horizontaliosios priemonės taikymo sritis?
1 variantas. Turėtų būti taikoma visoms (vietinių ar tarptautinių sandorių) vartotojų sutartims.
2 variantas. Turėtų būti taikoma tik tarptautinėms sutartims.
3 variantas. Turėtų būti taikoma tik nuotolinėms sutartims, neatsižvelgiant į tai, ar jos sudaromos tarptautiniu ar vietiniu lygmeniu.
3.
A3 klausimas. Koks turėtų būti peržiūrimų direktyvų (arba naujosios priemonės) derinimo lygis?
1 variantas. Peržiūrėti teisės aktai būtų visiškai suderinti, o ne visiškai suderinti klausimai būtų papildomi abipusio pripažinimo sąlyga.
2 variantas. Peržiūrėti teisės aktai būtų suderinti minimaliai, kartu taikant abipusio pripažinimo sąlygą arba kilmės šalies principą.
4.
B1 klausimas. Kaip turėtų būti apibrėžtos vartotojo ir profesionalo sąvokos?
1 variantas. Galiojantys acquis apibrėžimai turėtų būti suvienodinti nekeičiant jų taikymo srities. Vartotojai būtų apibrėžiami kaip fiziniai asmenys, siekiantys tikslų, kurie nesusiję su jų prekyba, verslu ar profesija. Profesionalai būtų apibrėžiami kaip asmenys (juridiniai arba fiziniai), siekiantys tikslų, susijusių su jų prekyba, verslu arba profesija.
2 variantas. Vartotojo ir profesionalo sąvokos būtų praplėstos siekiant įtraukti fizinius asmenis, kurie siekia tikslų, pirmiausiai nesusijusių su jų prekyba, verslu arba profesija (vartotojas) arba pirmiausiai susijusių su jų prekyba, verslu ir profesija (profesionalas).
4.2
B2 klausimas. Ar privačių asmenų tarpusavyje sudaromos sutartys turėtų būti laikomos vartotųjų sutartimis, jei viena iš šalių naudojasi profesionalaus tarpininko paslaugomis?
1 variantas. Status quo: Vartotojų apsauga nebūtų taikoma sutartims, sudaromoms tarp vartotojo ir vartotojo, jei viena šalis sudarydama sutartį naudojasi profesionalaus tarpininko paslaugomis.
2 variantas. Vartotojų sutarčių sąvoka būtų taikoma ir tada, kai viena šalis naudojasi profesionalaus tarpininko paslaugomis.
4.3
C klausimas. Ar horizontaliojoje priemonėje reikėtų numatyti esminį profesionalų įsipareigojimą veikti pagal sąžiningumo ir sąžiningai atliekamų sandorių principą?
1 variantas. Horizontaliojoje priemonėje būtų reikalaujama, kad vadovaujantis ES vartotojų sutarčių teise profesionalai turėtų elgtis sąžiningai.
2 variantas. Būtų paliktas status quo: bendrosios sąlygos nebūtų numatyta .
3 variantas. Būtų numatyta bendroji sąlyga, kuri būtų taikoma profesionalams ir vartotojams.
4.4
D1 klausimas. Kaip nesąžiningų sutarties sąlygų kontrolės priemonės galėtų būti taip pat taikomos sąlygoms, dėl kurių buvo derėtasi atskirai?
1 variantas. Nesąžiningų sąlygų direktyvos taikymo sritis būtų praplėsta ir taikoma sąlygoms, dėl kurių buvo derėtasi atskirai.
2 variantas. Atskirai suderėtoms sąlygoms būtų taikoma tik prie šios direktyvos pridėtas sąlygų sąrašas.
3 variantas. Status quo: Bendrijos taisyklės būtų toliau taikomos tik iš anksto suformuluotoms arba nesuderėtoms sąlygoms.
4.5

D2 klausimas. Koks turėtų būti į horizontaliąją priemonę įtrauktų nesąžiningų sutarties sąlygų sąrašų statusas?
1 variantas. Status quo: Palikti dabartinį orientacinį sąrašą.
2 variantas. Kai kurioms sutarties sąlygoms būtų taikoma paneigiama nesąžiningumo prielaida (pilkasis sąrašas). Tada vertinant sąžiningumą būtų derinamos nuorodos ir lankstumo principas.
3 variantas. Būtų parengiamas sąlygų, kurios visais atvejais laikomos nesąžiningomis, sąrašas (juodasis sąrašas) – tikriausiai daug trumpesnis, nei dabartinis sąrašas.
4 variantas. 2 ir 3 variantų derinys: kai kurios sąlygos būtų visiškai uždraustos, o likusioms būtų taikoma paneigiama nesąžiningumo prielaida.
4.6
D3 klausimas. Ar turėtų būti praplėsta Nesąžiningų sąlygų direktyvos nesąžiningumo patikrinimo taikymo sritis?
1 variantas. Nesąžiningumo patikrinimas būtų pradėtas taikyti pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimui ir kainos adekvatumui.
2 variantas. Status quo – nesąžiningumo patikrinimas liktų nepakeistas.
4.7
E klausimas. Kokius sutarties padarinius reikėtų taikyti, jei buvo nesilaikyta informacijos suteikimo reikalavimų, numatytų vartotojų acquis?
1 variantas. Pasirinkimo laikotarpis, kaip įprastas teisės gynimo būdas dėl informacijos suteikimo reikalavimų nesilaikymo, būtų pratęsiamas, pvz., iki trijų mėnesių.
2 variantas. Įvairių informacijos suteikimo įsipareigojimų grupių nesilaikymo atvejais būtų numatyti skirtingi teisės gynimo būdai: dėl kai kurių reikalavimų pažeidimų prieš sudarant arba sutarties sudarymo metu būtų galima taikyti teisės gynimo būdus (pvz., suteikus neteisingą informaciją apie produkto kainą, vartotojas galėtų anuliuoti sutartį), o kiti informacijos suteikimo pažeidimai būtų traktuojami kitaip (pvz., pratęsiant pasirinkimo laikotarpį arba visai netaikant sutarties sankcijų).
3 variantas. Status quo: sutarties pasekmės dėl informacijos nesuteikimo toliau išliktų skirtingai reglamentuojamos skirtingose sutarčių rūšyse.
4.8
F1 klausimas. Ar pasirinkimo laikotarpis turėtų būti suderintas visoje vartotojų acquis?
1 variantas. Būtų numatytas vienas pasirinkimo laikotarpis visiems atvejams, kai vartotojų direktyvos suteikia vartotojams teisę atsisakyti sutarties, pvz., 14 kalendorinių dienų.
2 variantas. Būtų nustatytos dvi direktyvų kategorijos ir kiekvienai jų būtų priskiriamas konkretus pasirinkimo laikotarpis (pvz., 10 kalendorinių dienų išnešiojamosios ir nuotolinės prekybos sutarčių atveju ir 14 kalendorinių dienų teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutartyse).
3 variantas. Status quo: pasirinkimo laikotarpiai vartotojų acquis nebūtų derinami. Jie būtų reglamentuojami sektoriams skirtuose teisės aktuose.
4.8.2
F2 klausimas. Kaip galėtų būti taikoma sutarties atsisakymo teisė?
1 variantas. Status quo: valstybės narės galėtų laisvai apibrėžti pranešimo apie sutarties atsisakymą formą.
2 variantas. Visoje vartotojų acquis būtų nustatyta vienoda pranešimo apie sutarties atsisakymą tvarka.
3 variantas. Būtų panaikinti visi oficialūs pranešimo apie sutarties atsisakymą reikalavimai. Tada vartotojas galėtų sutarties atsisakyti bet kokiomis priemonėmis (įskaitant prekių grąžinimą).
4.8.3
F3 klausimas. Kokias išlaidas turėtų patirti sutarčių atsisakę vartotojai?
1 variantas. Dabartinės reguliavimo galimybės būtų panaikintos, tada vartotojai, naudodamiesi sutarties anuliavimo teise, nepatirtų jokių išlaidų.
2 variantas. Būtų apibendrintos dabartinės galimybės: tada vartotojai, naudodamiesi atsisakymo teise, patirtų vienodas išlaidas, nepriklausomai nuo sutarties rūšies.
3 variantas. Status quo: būtų paliktos dabartinės reguliavimo galimybės.
4.9
G1 klausimas. Ar horizontaliojoje priemonėje turėtų būti numatyti bendri sutarčių teisės gynimo būdai vartotojams?
1 variantas. Status quo: dabar galiojančioje teisėje numatomi teisės gynimo būdai, kurie taikomi tik tam tikroms sutarčių rūšims (t. y. pardavimui). Bendri sutarčių teisės gynimo būdai būtų reglamentuojami nacionaline teise.
2 variantas. Būtų nustatytas bendrų sutarčių teisės gynimo būdų rinkinys vartotojams, pažeidus bet kurią vartotojų sutartį. Tokie teisės gynimo būdai būtų: vartotojo teisės nutraukti sutartį, prašyti sumažinti kainą ir sustabdyti veiklą.
4.10
G2 klausimas. Ar pažeidus sutartį pagal horizontaliąją priemonę vartotojams turėtų būti suteikta bendra teisė dėl nuostolių atlyginimo?
1 variantas. Status quo: sutarties nuostolių klausimas turėtų būti reguliuojamas nacionaliniais įstatymais išskyrus Bendrijos acquis numatytus atvejus (pvz., kelionių paketus).
2 variantas. Turėtų būti įvesta bendra vartotojų teisė dėl nuostolių atlyginimo. Jie galėtų reikalauti atlyginti nuostolius už visus pažeidimus, nepriklausomai nuo pažeidimo rūšies ir sutarties pobūdžio. Valstybėms narėms būtų paliekama spręsti, kokias nuostolių rūšis galima kompensuoti.
3 variantas. Būtų įvesta bendra vartotojų teisė dėl nuostolių atlyginimo ir būtų nustatyta, kad šie nuostoliai turėtų bent jau padengti grynai ekonominius (materialius) nuostolius, kuriuos dėl sutarties pažeidimo patyrė vartotojas. Tada valstybės narės galėtų laisvai reguliuoti neekonominius nuostolius (pvz., moralinę žalą).
4 variantas. Būtų įvesta bendra vartotojų teisė dėl nuostolių atlyginimo ir būtų nustatyta, kad šiuo atlyginimu padengiami grynai ekonominiai (materialūs) nuostoliai ir moralinė žala.
5.
5.1
H1 klausimas. Ar vartotojų prekių pardavimo taisyklės turėtų būti taikomos papildomoms sutarčių, pagal kurias vartotojams teikiamos prekės ar skaitmeninio turinio paslaugos, rūšims?
1 variantas. Status quo: t. y. taikymo sritis būtų ribojama ir taikoma vartotojų prekių pardavimui, darant vienintelę išimtį prekėms, kurios dar tik bus gaminamos.
2 variantas. Taikymo sritis būtų praplėsta papildomoms sutarčių, pagal kurias prekės yra teikiamos vartotojams, rūšims (pvz., automobilių nuoma).
3 variantas. Taikymo sritis būtų praplėsta papildomoms sutarčių, pagal kurias vartotojams teikiamos skaitmeninio turinio paslaugos, rūšims (pvz., muzikiniai įrašai internete).
4 variantas. 2 ir 3 variantų derinys.
5.2.
H2 klausimas. Ar vartojimo prekių pardavimo taisyklės turėtų būti taikomos viešuosiuose aukcionuose parduodamoms naudotoms prekėms?
1 variantas. Taip.
2 variantas. Ne, joms neturėtų būti taikomos Bendrijos taisyklės.
5.3
I1 klausimas. Kaip reikėtų apibrėžti pristatymą?
1 variantas. Pristatymas turėtų reikšti, kad vartotojas fiziškai gauna prekes (t. y. prekės perduodamos vartotojui).
2 variantas. Pristatymas turėtų reikšti, kad prekės vartotojui perduodamos sutartyje nurodytu laiku ir vietoje.
3 variantas. Pristatymas, jei nenurodyta kitaip, reikštų, kad vartotojas fiziškai perima prekes, tačiau šalys gali susitarti kitaip.
4 variantas. Status quo: pristatymo terminas nebūtų apibrėžiamas.
5.4
I2 klausimas. Kaip turėtų būti reguliuojamas rizikos perdavimas parduodant vartojimo prekes?
1 variantas. Rizikos perdavimas turėtų būti reguliuojamas Bendrijos lygmeniu ir susijęs su pristatymo laiku.
2 variantas. Status quo: rizikos perdavimą reguliuotų valstybės narės ir taip atsirastų skirtingi sprendimai.
5.5
5.5.2
J1 klausimas. Ar horizontaliojoje priemonėje turėtų būti pratęstas su reikalavimų neatitikimu susijęs terminas laikotarpiui, kurio metu buvo įgyvendinami teisės gynimo būdai?
1 variantas. Status quo: nereikėtų nieko keisti.
2 variantas. Taip. Horizontaliojoje priemonėje teisinės garantijos trukmė būtų pratęsiama iki laikotarpio, per kurį vartotojas negalėjo vartoti prekių dėl to, kad buvo vykdomi teisės gynimo būdai.
5.5.3
J2 klausimas. Ar garantija turėtų būti savaime pratęsiama, jeigu prekės taisomos siekiant pašalinti pasikartojančius defektus?
1 variantas. Status quo: garantija nebūtų pratęsiama.
2 variantas. Teisinės garantijos trukmė būtų pratęsiama po taisymo nustatomam laikotarpiui, siekiant išvengti to paties defekto pasikartojimų.
5.5.4
J3 klausimas. Ar naudotoms prekėms turėtų būti nustatytos atskiros taisyklės?
1 variantas. Horizontalioje priemonėje naudotoms prekėms nebūtų jokios leidžiančios nukrypti nuostatos: pardavėjas ir vartotojas negalėtų susitarti dėl trumpesnio atsakomybės už naudotų prekių defektus laikotarpio.
2 variantas. Horizontaliojoje priemonėje būtų nustatytos konkrečios naudotų prekių taisyklės: pardavėjas ir vartotojas gali susitarti dėl trumpesnio atsakomybės už naudotų prekių defektus laikotarpio (bet ne mažiau kaip vieneriems metams).
5.6
J4 klausimas. Kam priklausytų įrodymo, kad defektai jau buvo pristatymo metu, pareiga?
1 variantas. Status quo: per pirmuosius šešis mėnesius profesionalas privalėtų įrodyti, kad pristatymo metu defekto nebuvo.
2 variantas. Įrodymo, kad pristatymo metu defekto nebuvo, pareiga visą teisinės garantijos laikotarpį priklausytų profesionalui, jei tai atitiktų prekių pobūdį ir defektus.
5.7
5.7.2
K1 klausimas. Ar vartotojas turėtų nevaržomai rinktis bet kurį galimą teisės gynimo būdą?
1 variantas. Status quo: pirmiausiai vartotojai turėtų reikalauti pataisyti ir (arba) pakeisti prekę, o prašyti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį tik tada, jei negalima pasinaudoti kitais teisės gynimo būdais.
2 variantas. Vartotojai nuo pat pradžių turėtų turėti galimybę rinktis bet kurį teisės gynimo būdą. Tačiau sutartį nutraukti būtų galima tik tam tikromis sąlygomis.
3 variantas. Pirmiausiai vartotojai turėtų prašyti pataisyti, pakeisti prekę arba sumažinti jos kainą ir jei negalima pasinaudoti šiais teisės gynimo būdais, tik tada turėtų galimybę paprašyti nutraukti sutartį.
5.8
K2 klausimas. Ar vartotojai turėtų pranešti pardavėjui apie neatitikimus?
1 variantas. Būtų numatyta pareiga pranešti pardavėjui apie bet kokius defektus.
2 variantas. Būtų numatyta pareiga pranešti tam tikromis aplinkybėmis (pvz., kai pardavėjas elgėsi nesąžiningai arba buvo pernelyg aplaidus).
3 variantas. Pareiga pranešti per tam tikrą laikotarpį būtų panaikinta.
5.9
L klausimas. Ar horizontaliojoje priemonėje turėtų būti numatyta tiesioginė gamintojų atsakomybė už neatitikimus?
1 variantas. Status quo: ES lygmeniu nebūtų nustatyta jokių tiesioginės atsakomybės taisyklių.
2 variantas. Tiesioginė gamintojų atsakomybė būtų nustatyta pagal pirmiau aprašytas sąlygas.
5.10
5.10.1
M1 klausimas. Ar horizantaliojoje priemonėje turėtų būti numatytas prekybos garantijos turinys?
1 variantas. Status quo: horizontaliojoje priemonėje nebūtų numatytų taisyklių.
2 variantas. Būtų taikomos numatytos prekybos garantijų taisyklės.
5.10.2
M2 klausimas. Ar horizontaliąja priemone turėtų būti reguliuojamas prekybos garantijos perdavimas?
1 variantas. Status quo: prekybos garantijos perdavimo galimybė nebūtų reguliuojama Bendrijos taisyklėmis.
2 variantas. Būtų įvesta privaloma taisyklė, kad garantija iš karto perduodama paskesniems pirkėjams.
3 variantas. Horizontaliojoje priemonėje perdavimo galimybė būtų numatyta pagal numatytą taisyklę, t. y. garantuojantis asmuo galėtų atmesti arba apriboti prekybos garantijos perdavimo galimybę.
5.10.3

M3 klausimas. Ar horizontaliąja priemone turėtų būti reguliuojamos prekybos garantijos, skirtos tik konkrečioms dalims?
1 variantas. Status quo: galimybė teikti prekybos garantiją, skirtą tik konkrečioms dalims, nebūtų reguliuojama horizontaliąja priemone.
2 variantas. Horizontaliojoje priemonėje būtų numatytas tik įsipareigojimas dėl informacijos.
3 variantas. Horizontaliojoje priemonėje būtų numatytas įsipareigojimas dėl informacijos ir, jei nenurodyta kitaip, būtų numatoma, kad garantuojama už visą sutartyje nurodytą prekę.
6.
N klausimas. Ar yra daugiau su vartotojų apklausa susijusių klausimų arba sričių, kurias reikėtų toliau nagrinėti arba spręsti ES lygmeniu?
Teisyno persvarstymu ES Komisija siekia suvienodinti vartotojų teisių apsaugą visose šalyse narėse. Tačiau teisės aktai kiekvienoje šalyje yra nevienodai efektyviai įgyvendinami. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog svarbų vaidmenį vaidina vartotojų organizacijos. Deja, „naujosiose šalyse“ vartotojų organizacijos nėra įgalintos efektyviai dalyvauti įgyvendinant teisės aktus, kaip tai gali atlikti šalys su stipriomis vartotojų organizacijomis. Dėl šios priežasties šalyse, kuriose yra menkesnis vartotojų teisių apsaugos lygis, yra ir bus lengviau veikti nesąžiningam verslui, negu tose šalyse, kuriose efektyviau funkcionuoja visa vartotojų apsaugos institucinė sistema.Taigi, siekiant pašalinti visas bendrosios rinkos kūrimosi kliūtis, vartotojų organizacijos turi būti pakankamai įgalintos reikšti vartotojų lūkesčius dėl šios rinkos.ir aktyviai dalyvauti įgyvendinant ES vartotojų politikos tikslus.