-----------------------------------------------------------------------------
Nacionalinė ekonominė-socialinė taryba
Skęstančio laivo dažymas arba Administratorių institutą būtina reformuoti
Didžiausia blogybe šiandien yra tai, kad dauguma daugiabučių namų neturi šeimininko. Tie šeimininkai tarsi yra – tai butų savininkai, kuriems priklauso ne tik butai, bet ir namo bendrojo naudojimo objektai. Bet ten, kur nesusikūrė bendrijos, butų savininkai paliko neorganizuoti į jokį juos vienijantį darinį. Nėra kas turėtų teisę kalbėti visų namo gyventojų vardu derybose su paslaugų teikėjais, bankais, atstovautų butų savininkus sandoriuose ir t.t. Taip atsitiko dėl vyriausybės klaidų privatizuojant butus 1992-93 metais, kada butai buvo privatizuojami, neįsteigiant butų savininkus apjungiančio juridinio asmens.
Šiai spragai uždengti vėliau buvo įvestas daugiabučių namų administratoriaus institutas. Sukaupta ko ne dešimties metų administravimo praktika, deja nedžiugina. Nedrįsčiau kalbėti apie visas administruojančias įmones, bet kiek teko susipažinti su daugelio jų veikla, tai peršasi išvada – geriausiu atveju administratorius nekenkia gyventojams. Daug dažniau administratoriai tiesiog parazituoja gyventojų sąskaita.
Veikiančiais teisės aktais administratoriaus darbas reglamentuotas taip, kad jis gali užsiimti kuo tik nori. Neužsiimti taip pat. Jis yra gyventojų atstovas, veikiantis jų vardu derybose su paslaugų teikėjais. Bet kartu jis yra ir paslaugų teikėjas, vykdantis nedidelius užsakymus ir remonto darbus. Daug kur jis taip pat yra ir namo šildymo sistemos prižiūrėtojas. Taigi, ir užsakovas ir vykdytojas viename asmenyje. O kas kontroliuoja administratorių? Suprantama, jis pats, kadangi gyventojai negali susigaudyti ką administratorius turi daryti, o dažniausiai jo ir nemato. O savivaldybių administracijos gero tono ženklu laiko nesikišti į šiuos reikalus tol kol gyventojai nepradeda skųstis. Ratas užsidaro.
Tokios sistemos pasekmės išties liūdnos. Daugybę namų reikėtų kuo skubiausiai renovuoti, sutvarkyti šildymo sistemas, apšiltinti, apsaugoti blokinių namų siūles. Ar turi šie namai individualius modernizavimo projektus, planus, kuriuose numatyti ateities darbai? Jei neturi, ar tokie projektai užsakyti? Ar kaupiamos jiems reikalingos lėšos? Tokie klausimai atrodo išties juokingai, kai daugelis administratorių metų metais nesivargina surengti gyventojų susirinkimų, atsiskaityti už savo veiklą, pateikti finansinę ataskaitą. Tuo tarpu Aplinkos ministerijoje laužomos galvos, kaip administratorius priversti dirbti.
Artėja nelengvas šildymo sezonas. Ar negalėtų administratoriai apklausti gyventojus, pasitarti kaip geriau pasiruošti žiemai? Kur namo šildymo sistemoje prisukti, kur atsukti, ką pakeisti. Ar tas daroma?
Administratorių institutą būtina reformuoti. Administratorius privalo vien tik atstovauti gyventojus prieš trečiąsias šalis, svarbesniais klausimais tartis su gyventojais, atsiklausti jų nuomonės. Vienintelė jo paskirtis – kompensuoti šeimininko nebuvimą daugiabučiuose namuose, neįsteigusiuose bendrijų. Su retomis išimtimis, jis neturi vykdyti jokių gyventojų vardu užsakytų paslaugų, remontų ir pan. Administratoriaus darbai turi būti išrašyti labai konkrečiame ir neilgame sąraše, o jo veikla neturi būti siekiama pelno. Geriausiai tokioms funkcijoms tinka savivaldybių įmonės.
Administratoriaus užsakytos paslaugos privalo būti perkamos rinkos kainomis. Bet šiandien, kadangi šios paslaugos yra sumaišytos su pačia administravimo veikla, kai kurios paslaugų kainos (eksploatavimo tarifai) yra reguliuojami savivaldybių. To išdavoje labai trūksta kokybiškų paslaugų.
Situacija šiandien tokia, kad gyventojai administruojančioms ir eksploatuojančioms įmonėms moka nedidelius pinigus už nieko nedarymą. Laimingų tokioje situacijoje nėra. Sudaroma iliuzija, kad kažkas vyksta, nors stovima vietoje. Tuo tarpu namai sensta, energija brangsta, problemos aštrėja.
Vietoje to, kad imtis administratorių reformos ir galų gale spręsti įsisenėjusią būsto modernizavimo problemą, Aplinkos ministerija kosmetiškai taiso Administravimo pavyzdinius nuostatus ir šventai tiki, kad kas pasikeis. Išties tai primena skęstančio laivo dažymą.
