2009 metų veiklos ataskaita

Nacionalinės vartotojų konfederacijos

2009 metų veiklos ataskaita

TURINYS

I. Atstovavimas nacionalinėse institucijose:

1. LR Seime

2. Valstybės kontrolėje

3. Konkurencijos tarnyboje

4. Energetikos ministerijoje

5. Valstybinėje kainų ir energetikos tarnyboje

II. Bendradarbiaujame su verslo asociacijomis:

1. Nekilnojamo turto plėtros asociacija

2. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija

III. Atstovaujame nacionalinėse nevyriausybinėse institucijose:

1. Nacionalinėje ekonominėje-socialinėje taryboje

2. Nevyriausybinių “skėtinių” organizacijų koalicijoje.

IV. Atstovavimas Europos Sąjungos institucijose:

1. Europos Sąjungos Komisijos Konkurencijos GD Vartotojų nuolatinėje darbo grupėje.

V. NVK nariai

—————————————————————————————–

I. Atstovavimas nacionalinėse institucijose:

1. LR Seime

NVK viceprezidentė Alvita Armanavičienė yra Seimo nario, Audito komitete atsakingo už vartotojų teises – Kazimiero Uokos patarėja. Įvairiais klausimais, susijusiais su vartotojų teisių apsauga, bendradarbiaujama ir su kitais Seimo nariais.

2. Valstybės kontrolėje

Nacionalinė vartotojų konfederacija, aktyviai bendradarbiavo su Valstybės kontrole, jai atliekant vartotojų institucijų veiklos efektyvumo auditą, bei pritaria audito išvadoms ir rekomendacijoms bei teikia savo pasiūlymus, kurie prisidėtų prie Lietuvos biudžeto lėšų taupymo bei vartotojų interesų atstovavimo stiprinimo.

Pasiūlymai vartotojų teisių apsaugos institucinės sistemos tobulinimui

Nacionalinė vartotojų konfederacija mano, kad stipri vartotojų apsaugos sistema, būtų naudinga vartotojams, konkuruojantiems gamintojams, ir prekybininkams; ir tai skatintų įmones gaminti ir parduoti daugiau ilgalaikio naudojimo prekių, todėl veiksmingesnė ir geresnė vartotojų apsauga būtina siekiant geresnio vidaus rinkos veikimo.

Siūlome:

1. Sujungti Konkurencijos tarnybą ir Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą bei įkurti Valstybinę konkurencijos ir vartotojų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Nuo 1995 m. iki 1999 m. buvo Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Lenkijoje, Kipre yra tokios tarnybos.

Šiuo metu EK siekia sustiprinti Konkurencijos įstatymo veikimą bei taip efektyvinti vidaus rinką. EK dokumentuose akcentuojama, kad Konkurencijos politika yra labai artima Vartotojų politikai, todėl skatinama, kad šalyse, kur šios institucijos yra atskiros, kuo glaudžiau tarp savęs bendradarbiautų. Šiuo metu Konkurencijos tarnyba turi labai mažą finansavimą ir negali sukontroliuoti kartelinių susitarimų bei efektyviai prižiūrėti rinką, dėl ko visuomenė mato, jog monopolijos yra beveik nekontroliuojamos.

Lietuvoje Konkurencijos taryba bei VVTAT nebendradarbiauja, todėl nukenčia ne tik konkurencijos, bet ir vartotojų politika. Abiejų šių politikų galutinis adresatas – vartotojas.

Atkurtoje Vartotojų ir konkurencijos tarnyboje turėtų būti suformuota Taryba, kurioje, remiantis geriausia ES šalių praktika, turėtų dalyvauti atsakingos valstybinės institucijos, vartotojų bei verslo interesams atstovaujančios organizacijos.

2. Maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) bei Ne maisto produktų inspekcijai (VNMPI) priskirti kompetencijas ne tik parengti protokolus dėl Produktų saugos, Reklamos, Tabako kontrolės įstatymų pažeidimų, bet ir taikyti ekonomines sankcijas.

3. Suteikti VNMPI ir VMVT teisę nagrinėti vartotojų ir verslininkų ginčus dėl maisto ir ne maisto prekių ne teismo tvarka bei suteikti sprendimams, priimtiems išnagrinėjus vartotojų ir verslininkų ginčus ne teismo tvarka, privalomą pobūdį.

Siekiant mažinti biurokratinę naštą verslui ir viena kitą dubliuojančių institucijų funkcijas reikia pakeisti Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, suteikiant teisę vykdyti neteisminį ginčų nagrinėjimą institucijoms, ištyrusioms skundus – VMVT ir VNMPI, suteikiant teisę priimti privalomojo pobūdžio sprendimus. Skaidrumo dėlei gali būti įkurtos tarybos prie šių institucijų, kurios dalyvautų sprendimo priėmimo procese. Tokiu būdu, paminėtoms institucijoms sprendimų priėmimui nereikėtų papildomų biudžeto lėšų, atitinkamai sumažinant VVTAT darbuotojų skaičių.

4. VVTAT padalinius apskrityse siūlome panaikinti.

Regionuose yra pakankamai inspekcijų, kurios galėtų bendradarbiauti kartu su savivaldybėmis bei vartotojų organizacijomis tam sukurtose Savivaldybių vartotojų tarybose ar kitame formate spręstų vartotojų problemas. Tokiu būdu ir Savivaldybės žymiai aktyviau įsitrauktų į vartotojų politikos įgyvendinimą.

5. Būtina aiškiai atskirti valstybės institucijų ir vartotojų asociacijų kompetencijas vartotojų teisių apsaugos srityje ir taip sustiprinti vartotojų organizacijas bei taip atpiginti ir efektyvinti vartotojų teisių apsaugą.

2008 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl 2007–2013 m. ES vartotojų politikos strategijos (2007/2189(INI)) pabrėžia svarbų vartotojų organizacijų vaidmenį gerinant vartotojų kultūrą; mano, kad „stiprios ir nepriklausomos vartotojų organizacijos – veiksmingos vartotojų apsaugos politikos pagrindas; taigi ragina Komisiją ir valstybes nares tinkamai finansiškai remti šias organizacijas; intensyviau bendrauti su nevyriausybinėmis vartotojų organizacijomis, kurios geriausiai išmano tikruosius vartotojų poreikius“.

Visas veiklas, kurias gali atlikti nevyriausybinės organizacijos, jas ir įgalinti vykdyti, nes taip atpiginame vartotojų ekonominių interesų apsaugą. Pavyzdžiui, vartotojų švietimas pagal ES praktika, tai nevyriausybinių institucijų veikla.

Europos Parlamentas atkreipia dėmesį į tai, kad „kurti vartotojų kultūrą padeda sistemingas vartotojų informavimas apie jų teises ir šių teisių gynimas; todėl ES ir valstybės narės turėtų daugiau investuoti į vartotojų informacijos ir švietimo kampanijas, per kurias reikiamiems vartotojų segmentams būtų teikiama reikiama informacija; pabrėžia, kad vartotojų švietimas turi būti sudėtinė mokymosi visą gyvenimą dalis, ir rekomenduoja informuoti vartotojus naudojantis naujomis technologijomis (ypač internetu)“.

6. Pirmoje eilėje finansuoti tuos vartotojų organizacijų projektus, kuriems jau skirtas dalinis ES ar nacionalinių rėmėjų finansavimas.

Vartotojų organizacijos gali (kai kurios ir pritraukia) pritraukti užsienio fondų lėšas ir tokiu būdu ne tik stiprinti vartotojų apsaugą, bet ir mokėti papildomus mokesčius į biudžetą, tačiau ši veikla niekaip valstybės nėra skatinama, nes neskiriama net ir minimali dalinė parama tokiems projektams.

7. Parengti LR Vyriausybės nutarimą „Dėl vartotojų atstovavimo stiprinimo gyventojams svarbiais ūkio klausimais“

Siekdama sustiprinti vartotojų interesų gynimą ir jų atstovavimą, valstybės institucijoms priimant sprendimus vartotojams svarbiais klausimais, atsižvelgdama į nepakankamą vartotojų interesų gynimą energetikos, būsto, komunalinių ir finansinių paslaugų ir kitose gyventojams aktualiose ūkio srityse, Vyriausybė galėtų pasiūlyti nevyriausybinėms vartotojų organizacijoms nustatytam laikotarpiui atstovauti vartotojus.

8. Remti skėtinę (-nes) vartotojų organizaciją.

Valstybės kontrolė atkreipė dėmesį į tai, jog yra tikslinga, atstovaujant vartotojų interesams, turėti skėtinę vartotojų organizaciją. Tačiau Vyriausybė, reaguodama į Valstybės kontrolės išvadas, darbo grupei nepasiūlė atkreipti į tai dėmesį, todėl kol Vyriausybė nenorės kalbėti apie skėtinės vartotojų organizacijos/jų stiprinimą, tol ji nenorės turėti stiprių ir nepriklausomų vartotojų organizacijų, o be tokių organizacijų apie efektyvesnį vartotojų gynimą kalbėti nelabai tikslinga.

Europos Parlamentas parengė Rezoliuciją apie Vartotojų teises, kurioje sakoma, kad geriau turėti vieną skėtinę organizaciją (ypatingai nedidelėms šalims), nei daug silpnų ir kovojančių tarp savęs dėl menkų viešųjų finansų. Organizacijos supriešinamos ir tai labai pakenkia šio viešo intereso labui.

Pavyzdžiui, tokia didelė šalis kaip Lenkija turi vieną vartotojų organizaciją, turinčią didelį vartotojų centrų tinklą šalyje, kurį remia valstybė ir antrą vartotojų organizaciją, kuri specializuojasi vartotojų švietime bei savivaldybių tarnautojų vartotojų teisių mokyme.

Estija finansuoja tik vieną skėtinę vartotojų organizaciją. Kitose šalyse (tame tarpe Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) taip pat stebimas procesas, kai pavienės vartotojų organizacijos jungiasi į skėtines, nes kitaip joms pasunkėja tiek nacionalinės, tiek ir europinės paramos gavimas.

Europoje yra vartotojų asociacija – BEUC, kurios nariais yra skėtinės vartotojų organizacijos iš visų šalių, išskyrus Lietuvą, dėl ko labai sunku surasti partnerį europiniams projektams, nes kitų šalių organizacijos teikia pirmenybę dalyvauti tuose ES projektuose, kuriose

pareiškėjai yra BEUC nariai. Lietuva jiems balta dėmė ES-oje. VVTAT kiekvienais metais teikia neteisingą informaciją, jog Lietuvoje nėra skėtinės vartotojų organizacijos. Tačiau tai netiesa, nes tokia organizacija yra. Tai Nacionalinė vartotojų konfederacija, kuri įsteigta 2003 m., kurios nariais yra devynios nevyriausybinės organizacijos, glaudžiai susijusios su vartotojų atstovavimo veikla. O VVTAT argumentai, kad į skėtinę organizaciją turi įeiti visos vartotojų organizacijos, tai yra neįgyvendinama sąlyga, kurios ji ir negali statyti. Jeigu yra nors trys vartotojų organizacijos, kurios priklauso vienai organizacijai, tai pasaulyje, ir Lietuvoje, yra įprasta laikyti, kad tai skėtinė tam tikro intereso organizacija. Vartotojų organizacijos Lietuvoje, išskyrus Nacionalinės vartotojų konfederacijos narius, yra pavienės, tarp savęs konfliktuojančios, todėl tam, kad jos savo ginamųjų interesams efektyviau atstovautų, galėtų įkurti skėtinę organizaciją. Deja, pakolkas jos nemano, kad gali būti stipresnės kartu, nei dirbančios po vieną. Valdžios institucijos šiandien nenori matyti skirtumų tarp organizacijos, kurios nariais yra kitos organizacijos ir organizacijos, kurioje aktyviai arba net neaktyviai dirba tik vienas žmogus – organizacijos vadovas.

Pavyzdžiui, Norvegų vartotojų taryboje yra net pensininkų ir kitos organizacijos. Įvairios organizacijos sudaro ir Danijos vartotojų tarybą ir pan. Lietuvoje, nepaisant Valstybinės vartotojų apsaugos tarybos pastangų (taip anksčiau vadinosi ši tarnyba) ir nors šiai valstybinei institucijai neturėtų būti būdinga kurti nevyriausybines organizacijas, vis dėlto, nors ji ir siekė, tačiau nepavyko inicijuoti antros skėtinės vartotojų organizacijos įkūrimo, nes be iniciatyvos iš visuomenės buvo pasmerkta žlugti.

Kai kurių demokratinių šalių vyriausybės net tokią sąlygą iškėlė, jog jų ministerijos bendraus tik su skėtinėmis organizacijomis, o ne su atskiromis organizacijomis, nes taip efektyvinamas vartotojų interesų atstovavimas.

9. Teisingumo ministerija turėtų nedelsti ir kitų šalių pavyzdžiu kuo greičiau parengtų kolektyvinio vartotojų žalos atlyginimo įstatymą.

Europos Parlamentas pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse jau taikomi konkrečių žalos atlyginimo sistemų bruožai – bendri ieškiniai, kolektyviniai ieškiniai, atstovaujamieji ieškiniai, bandomosios bylos ir nepagrįstai gautos naudos išieškojimo vartotojų naudai procedūros.

Vartotojų ar verslininkų organizacijos Lietuvoje taip pat galėtų ginti teismuose savo narių viešąjį interesą energetikos, telekomunikacijų ir kt. srityse bei turėtų galimybę gauti žalos atlyginimą. Nesant tokio įstatymo, vartotojų teisių gynimas monopoliniuose sektoriuose yra beprasmis.

10. Visos viešųjų paslaugų sutartys turėtų būti peržiūrėtos ir kompetentinga institucija suteiktų atitinkamą patvirtinimą/žymą, kad atitinkamoje standartinėje sutartyje nėra nesąžiningų sąlygų.

Atitinkamo patvirtinimo savanoriškai galėtų prašyti ir kitų sutarčių rengėjai (įmonės). Bet kuriuo atveju turi būti institucija, kuri būtų atsakinga už tai, kad rinkoje nebūtų nesąžiningų sąlygų sutartyse ir pati vykdytų aktyvią jų .Vartotojams būtų žymi pagalba – jis pasirašinėtų tik sąžiningas standartines sutartis ant kurios pamatytų ženklą, kad ši sutartis yra suderinta.

Taip pat siekiama efektyvinti vartotojų informavimą ir maisto etiketėse bei kituose ženklinimuose.

Kaip pavyzdį, galime pateikti informaciją, kad ruošiamasi ženklinti maisto produktus, kad vartotojai iškarto matytų, kad produktas pagamintas su GMO ir pan.

11. Vartotojų teises ginančių institucijų koordinavimas nereikalinga, biurokratinė ir realiai neįgyvendinama funkcija.

Jei nėra Vartotojų ministerijos, kaip yra Vokietijoje ir Ispanijoje, vartotojų institucijos yra skirtingo statuso, stiprios vartotojų organizacijos gali būti efektyviau veikiančios vartotojų politikos garantas, o pačios valstybinės ir nevyriausybinės institucijos noriai bendradarbiaus tik tada, kai jos viena kitos nedubliuos ir veiks lygiateisiais pagrindais. Tik tada bus sukurta sinergija, kuri tarnaus Lietuvos žmonių ekonominių interesų labui.

12. Daugelio šalių pavyzdžiu Lietuvoje siūlome įkurti Vartotojų arbitražą.

Vartotojų arbitražą sudaro valstybinis arbitras ir besiginčijančių pusių – vartotojo bei verslininko pasirinktų asociacijų atstovai ( po vieną teisininką). Teko dalyvauti Ispanijos Oviedo mieste parodomajame Vartotojų arbitražo posėdyje. Jame dalyvavo valstybinis arbitras, du teisininkai, atstovaujantys verslininką ir vartotoją, bei verslininkas ir vartotojas, kurie ir pasirinko juos atstovaujančias organizacijas. Buvo išklausyti abiejų pusių argumentai ir Arbitras čia pat priėmė sprendimą. Taigi, Lietuvai reikėtų pasirinkti jai tinkamiausią variantą, ir bet kuriuo atveju, ši neteisminė skundų nagrinėjimo procedūra būtų žymiai efektyvesnė ir pigesnė už esamą.

13. Siūlome atkreipti dėmesį į tai, jog Europos Parlamento siūlymu neseniai patvirtinta nauja biudžeto eilutė, pagal kurią numatoma lėšų bandomajam projektui finansuoti siekiant sukurti vartotojų duomenų bazę, atlikti stebėseną bei apklausas ir lyginti pažangą valstybėse narėse tam kad būtų skaidrinamas Europos šalių vartotojų politikos įgyvendinimas, kad būtų galima geriau suprasti kainų struktūrą, vartotojų elgesį ir tai, kas juos tenkina.

Siūlome atkreipti dėmesį, jog esant sunkmečiui pasaulinėje ekonomikoje, buvo atkreiptas ypatingas dėmesys vartotojų finansiniam raštingumui. Siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą šioje srityje reikia atkreipti ypatingą dėmesį, jog finansiniai, bankininkystės ir draudimo produktai yra ypač sudėtingi ir kad norint paskatinti piliečius atsakingiau naudoti šiuos produktus, ypač sprendžiant savo būsimų pensijų klausimus, reikėtų vykdyti vartotojų informavimo ir konsultavimo politiką ir užtikrinti, kad vartotojai žinotų pasirinkimo galimybes.

15. Pakeisti Vš.Į. Europos vartotojų centro (EVC) teisinį statusą.

EVC dubliuoja ne tik VVTAT veiklą, bet ir nevyriausybinių vartotojų organizacijų veiklą, todėl siūlome pakeisti teisinį šios įstaigos statusą pakeičiant jos steigėjus, t.y., konkurso būdu perduodant Europos vartotojų centro veiklos vykdymą jį laimėjusiai vartotojų organizacijai.

Daugumoje Europos Sąjungos šalių Europos vartotojų centrai buvo įkurti jau dirbančių vartotojų organizacijų pagrindu ir taip sustiprintos vartotojų organizacijos, deja Lietuvoje buvo įkurta nauja viešoji įstaiga – Europos vartotojų centras prie VVTAT, kurios veikla analogiška, t.y. dubliuoja VVTAT veiklą (abi įstaigos vykdo Lietuvos ir ES vartotojų skundų nagrinėjimą, vartotojų informavimą, švietimą ir kitas panašias veiklas).

16. Sukurti darbo grupę, kuri parengtų Vartotojų teisių apsaugos, Produktų saugos ir kt., su vartotojų teisų apsauga susijusių įstatymų pakeitimo projektus.

P.S. Siūlymus dėl Konkurencijos ir VVTAT sujungimo bei jos atkūrimo pateikėme visiems Seimo nariams netrukus po naujo Seimo išrinkimo, t.y. 2008 12 08.

3. Konkurencijos tarnyboje

LR Konkurencijos tarnyba parašė Nacionalinės vartotojų konfederacijos nuomonės dėl

Lietuvos elektros rinkos plėtros strategijos krypčių.

Mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės privalėjo, privalo ir privalės imtis visų būtinų priemonių sudaryti vartotojams aiškias ir ekonomiškai pagrįstas sąlygas laisvai pasirinkti elektros energijos tiekėjus pagal laisvos rinkos nuostatas.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2009 m. birželio 3 d. nevyriausybinėms vartotojų organizacijoms pristatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą Dėl Lietuvos elektros rinkos plėtros strategijos krypčių (toliau – Projektas). Projekto tikslų dalyje nurodoma, kad siekiama sudaryti Lietuvos elektros energijos vartotojams galimybę pagal savo individualius poreikius užsitikrinti elektros energijos tiekimą pasinaudojant laisvos elektros energijos rinkos mechanizmais. Tačiau, susipažinus su nurodomo tikslo įgyvendinimo nuostatomis, matome, kad yra kuriama elektros energijos diskriminuojančios prekybos schema, galinti reikšmingai pažeisti Lietuvos elektros vartotojų ekonominius interesus. Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį, pareiškiame:

1. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas nuo 2007 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos vartotojams suteikia teisę laisvai ir neatlygintinai pasirinkti elektros energijos tiekėją pagal paslaugos kainą ir sąlygas. Tuo pačiu, atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvas dėl elektros vidaus rinkų, yra nustatyta elektros rinkos valstybinio reguliavimo sąlyga užtikrinti vartotojams reguliuojamą elektros energijos tiekimą tiek, kiek vartotojas savo nuožiūra nepasirenka tiekėjo. Dėl šios priežasties Projekto 5.1-5.3 punktuose numatomas vartotojų „priskyrimas“ reguliuojamų tarifų elektros energijos tiekėjui, prieštarauja Europos Sąjungos skatinamų konkurencinių rinkų plėtros esmei, nes įteisins dominavimą ir konkurencijai kenkiančią elgseną, o tai gali pažeisti Lietuvos elektros vartotojų ekonominius interesus. Kelia nuostabą siūlomo Projekto idėja sukurti tokias sąlygas, kad laisvojoje rinkoje ne vartotojas renkasi tiekėją, o tiekėjui priskiriamos tam tikros vartotojų grupės. Mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos vyriausybės privalėjo, privalo ir privalės imtis visų būtinų priemonių sudaryti vartotojams aiškias ir ekonomiškai pagrįstas sąlygas laisvai pasirinkti elektros energijos tiekėjus pagal laisvos rinkos nuostatas.

2. Kategoriškai nepritariame Projekto 5.4 ir 5.5 punktuose išdėstytai nuostatai, kad Lietuvos elektros vartotojai, nepasirinkę elektros energijos tiekėjo, privalės pilnai apmokėti Projekte vadinamos „remiamos elektros energijos“ kaštus. Mūsų nuomone, nuo 2010 m. sausio 1 d. uždarius Ignalinos AE II bloką Lietuvos Respublikoje nelieka kliūčių veikti laisvai elektros rinkai, juolab, kad Elektros energetikos įstatymu nustatyta, kad parduodamos elektros energijos ir rezervinių galių kainos nereguliuojamos, kai gamintojas ar nepriklausomas tiekėjas užima ne daugiau kaip 25 procentus rinkos. Todėl civilizuotoje valstybėje vartotojai neturėtų būti grąžinami keletą amžių atgal į baudžiavos laikus, priskiriant jų „išlaikymui“ elektros energijos gamintojus. Vyriausybė, jei mano tai esant tikslinga, pvz. ilgalaikio saugumo aspektu, gali sukurti priemones išlaikyti tam tikros elektros energijos rūšies gamintojų įmones ar gamintojų grupes, bet tik ne priverstinai vartotojų sąskaita. Pasitelkiant Europos Sąjungos geriausios praktikos pavyzdžius, Lietuvos elektros energijos vartotojai tik išskirtinai savo laisva ir individualia valia, galėtų paremti atitinkamas vyriausybės iniciatyvas skatinti tam tikras elektros energijos gamybas ar įmones, pirkdami tokių įmonių paslaugas ir prekes.

3. Kaip ypatingai priešišką Lietuvos elektros energijos vartotojų ekonominiams interesams ir naikinančią laisvos elektros rinkos prielaidas vertiname Projekto 5.6 punkto nuostatą laisvos rinkos sąlygomis manipuliuoti elektros energijos rinkos kainomis, jas „apdedant“ papildomais antkainiais vartotojų apmokėjimui.

Atsižvelgiant į išdėstytas pastabas dėl Projekto esmės siūlome taip pat atkreipti dėmesį į tokių priemonių, galinčių efektyviai pasitarnauti Lietuvos Respublikos elektros energijos vartotojų ekonominiams interesams, neatidėliotiną įgyvendinimą:

1. Sutelkti Vyriausybės pastangas užtikrinti Europos Sąjungos atitinkamomis direktyvomis apibrėžtą trečios šalies priėjimą transportuojant elektros energiją iš Europos Sąjungos ir ne Europos Sąjungos šalių į Lietuvą, neleidžiant atskiriems ūkio subjektams monopolizuoti elektros persiuntimo priemonių pralaidumų. Pasiekti susitarimą su Baltarusijos ir Ukrainos vyriausybėmis dėl elektros energijos (ypač pagamintos nenaudojant gamtinių dujų) tiekimo ir tranzito į Lietuvą įgyvendinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. ir tolimesnio plėtojimo.

2. Parengti ir įgyvendinti Lietuvos elektros vartotojų informavimą dėl elektros energijos tiekėjo pasirinkimo sąlygų; įgyvendinti tiekėjų pakeitimo vartotojams skirtas ir draugiškas priemones; paskleisti visuomenei prieinamą informaciją apie kuriamos laisvos elektros energijos rinkos privalumus vartotojams, lyginant su šiuo metu susiklosčiusią Lietuvos Respublikoje.

4. Energetikos ministerijoje

Nacionalinės vartotojų konfederacijos viceprezidentas Dr. Vygintas Sidzikauskas paskelbė nuomonę:

“Ar pakaks energijos siekiant lietuviškos energetikos nepriklausomybės?”

Energetikos reikaluose šiandien kelia susirūpinimą vyriausybės trypčiojimas vietoje. Susidaro įspūdis, kad tenkinamasi tik kalbomis apie energijos vartotojų interesų gynimą. Tuo pat metu pataikaujant verslo interesų grupėms, nežengiama prie realiai harmonizuoto Lietuvos energijos vartotojų ekonominių lūkesčių įgyvendinimo, sudarant energijos tiekėjams sąžiningos konkurencijos ir valstybinio reguliavimo aplinką.
Kas, apžvelgiant vyriausybės šias metais nuveiktus darbus energetikoje, atrodo kritikuotina ?

AR PAKAKS ENERGIJOS SIEKIANT LIETUVIŠKOS ENERGETIKOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ?

 1. Vyriausybės siūlomas elektros energetikos rinkos modelis po Ignalinos AE uždarymo nepagrįstai padidins elektros kainas vartotojams, gyventojai atsidurs ties sunkiai perlipamu „įperkamų kainų“ slenksčiu; susidarys protekcionistinės prielaidos privatiems energijos tiekimo tarpininkams nepagrįstai pasipelnyti vartotojų sąskaita, trukdant importuoti elektros energiją sąžiningos rinkos sąlygomis. 2. Vyriausybės tęsiama pirmtakų ydinga praktika „nesikišti“ į energijos importo/eksporto aplinkybes, neieškant priemonių neleisti kai kurių tarpininkų siekiui užvaldyti energijos tiekimo linijų, vedančių į Lietuvą, pralaidumus, dirbtinai jas „užkemšant“ ir neleidžiant tiekėjams sąžiningai konkuruoti persiunčiamos energijos kainomis. 3. Vyriausybės siūlomas naujos atominės elektrinės, veiksiančios IPS/UPS sistemoje, statybos Lietuvoje modelis, kai hipotetinis prisijungimas prie Europos Sąjungos UCTE tinklų numatomas tik po elektrinės pastatymo, sukuriant grėsmes Lietuvos energetinės sistemos ir viso ūkio nepriklausomybei, valstybės vidaus ir išorės interesų grupių dominavimui vartotojų ekonominių, valstybės nacionalinių interesų sąskaita. 4. Vyriausybės toleruojamos gamtinių dujų tiekimo tarpininkų spekuliacinės kainos, interesų grupėms leidžiančios uždirbti nepagrįstus viršpelnius, skurdinant mūsų ūkį ir vartotojus; Vyriausybės nesėkminga elektros energijos eksporto politika, kai neproporcingai didelės Ignalinos AE gaminamos energijos apimtys užsienyje parduodamos žymiai mažesnėmis kainomis nei Lietuvos rinkose; Vyriausybės neveiklumas, leidžiantis egzistuoti vartotojams nedraugiškai priėjimo prie elektros ar gamtinių dujų tiekimo sistemų aplinkai bei ekonominėms sąlygoms. 5. Vyriausybės taikomos atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių panaudojimą reguliuojančios priemonės, diskriminuojančios individualius investuotojus ir gamintojus (ypač žemės ūkio sektoriuje), sudarant prielaidas monopolizuoti energijos tiekimo pusę, taikyti protekcionistines išlygas. 6. Vyriausybės inicijuojama šilumos vartojimo pusės pertvarka, renovuotinus daugiabučius namus „pririšant“ prie nekonkurencingų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, pažeidžiant vartotojų teisėtus ekonominius lūkesčius gauti naudos investuojant nuosavas ir skolintas lėšas į pastatų ir vidaus energetinių sistemų pertvarką. 7. Vyriausybės deklaruojami energijos tiekimo kainodaros principai ir instrumentai, vartotojams neužtikrinantys paslaugų teikimo mažiausiais kaštais, nesiunčiantys ekonomiškai pagrįstų ilgalaikių signalų nei potencialiems investuotojams, nei vartotojams; sudaromos prielaidos energijos tiekėjams (ypač perėmusiems savivaldybių šilumos ūkių turtą) vykdyti nuostolingą veiklą, jos pasekmes perkeliant išimtinai ant vartotojų pečių.
Kas galėtų būti siūloma Lietuvos vyriausybei padėčiai taisyti ?Realiai įgyvendinti principą – energijos vartotojas renkasi – valstybės garantuojamoje sąžiningos konkurencijos tarp tiekėjų aplinkoje pagal Europos Sąjungos direktyvomis apibrėžtas sąlygas.Sukurti teisines prielaidas, panaikinančias energijos tiekimo tarpininkų spekuliacijas kainomis vidaus rinkose vartotojų sąskaita; neleisti privatiems tarpininkams perimti energijos transportavimo sistemų pralaidumų kontrolę ir trukdyti pigesnės energijos pristatymui į Lietuvos rinkas.Pasiekti politinių partijų neatšaukiamą ilgalaikį susitarimą – Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais įgyvendinti energijos išteklių ir energijos importo diversifikaciją:a) pastatant naują AE su prijungiama išplečiama Kruonio HAE ir pertvarkant Lietuvos elektros energetikos sistemą sinchroniniam darbui su UCTE Europos Sąjungos rėmuose; b) ekonomiškai pagrindžiant išnaudoti vietinius atsinaujinančios energijos išteklius (visų pirma – biomasę) (centralizuotam arba decentralizuotam) bei tinkamai paruoštas deginimui komunalines atliekas (centralizuotam) energijos gamybai bei tiekimui; c) gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui pastatyti jūrų transportu pristatomų degiųjų dujų priėmimo terminalą, jį sujungiant su Lietuvos (ir kaimyninių ES šalių) dujotiekio sistema. d) užtikrinti decentralizuotos (paskirstytos) elektros energijos, pagamintos panaudojant vietinius atsinaujinančius energijos išteklius, individualių gamintojų (visų pirma dirbančių žemės ūkio sektoriaus reikmėms) visos perteklinės elektros energijos supirkimą pagrįstomis kainomis. e) išplėtoti visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų energijos vartojimo efektyvumą skatinančias valstybės remiamas programas, šalia daugiabučių gyvenamųjų namų įtraukiant ir individualius, suteikiant vartotojams teisę patiems pasirinkti centralizuoto arba decentralizuoto energijos tiekimo galimybę pagal valstybės nustatomus energijos tiekimo pusės efektyvumo rodiklius, užtikrinant vartotojų ilgalaikių investicijų atsiperkamumą. f) užtikrinti elektros energijos ar gamtinių dujų transportavimo sistemų plėtrą vartotojams aiškiais ir apibrėžtais tiekėjų įsipareigojimais dėl vartotojams ekonomiškai palankių priėjimo sąlygų. g) užtikrinti realų „viešojo intereso“ atstovavimą energetikos teisės aktų kūrime, energetikos kainodaroje bei atitinkamų rinkų priežiūroje. 

1. Vyriausybės siūlomas elektros energetikos rinkos modelis po Ignalinos AE uždarymo nepagrįstai padidins elektros kainas vartotojams, gyventojai atsidurs ties sunkiai perlipamu „įperkamų kainų“ slenksčiu; susidarys protekcionistinės prielaidos privatiems energijos tiekimo tarpininkams nepagrįstai pasipelnyti vartotojų sąskaita, trukdant importuoti elektros energiją sąžiningos rinkos sąlygomis.

2. Vyriausybės tęsiama pirmtakų ydinga praktika „nesikišti“ į energijos importo/eksporto aplinkybes, neieškant priemonių neleisti kai kurių tarpininkų siekiui užvaldyti energijos tiekimo linijų, vedančių į Lietuvą, pralaidumus, dirbtinai jas „užkemšant“ ir neleidžiant tiekėjams sąžiningai konkuruoti persiunčiamos energijos kainomis.

3. Vyriausybės siūlomas naujos atominės elektrinės, veiksiančios IPS/UPS sistemoje, statybos Lietuvoje modelis, kai hipotetinis prisijungimas prie Europos Sąjungos UCTE tinklų numatomas tik po elektrinės pastatymo, sukuriant grėsmes Lietuvos energetinės sistemos ir viso ūkio nepriklausomybei, valstybės vidaus ir išorės interesų grupių dominavimui vartotojų ekonominių, valstybės nacionalinių interesų sąskaita.

4. Vyriausybės toleruojamos gamtinių dujų tiekimo tarpininkų spekuliacinės kainos, interesų grupėms leidžiančios uždirbti nepagrįstus viršpelnius, skurdinant mūsų ūkį ir vartotojus; Vyriausybės nesėkminga elektros energijos eksporto politika, kai neproporcingai didelės Ignalinos AE gaminamos energijos apimtys užsienyje parduodamos žymiai mažesnėmis kainomis nei Lietuvos rinkose; Vyriausybės neveiklumas, leidžiantis egzistuoti vartotojams nedraugiškai priėjimo prie elektros ar gamtinių dujų tiekimo sistemų aplinkai bei ekonominėms sąlygoms.

5. Vyriausybės taikomos atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių panaudojimą reguliuojančios priemonės, diskriminuojančios individualius investuotojus ir gamintojus (ypač žemės ūkio sektoriuje), sudarant prielaidas monopolizuoti energijos tiekimo pusę, taikyti protekcionistines išlygas.

6. Vyriausybės inicijuojama šilumos vartojimo pusės pertvarka, renovuotinus daugiabučius namus „pririšant“ prie nekonkurencingų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, pažeidžiant vartotojų teisėtus ekonominius lūkesčius gauti naudos investuojant nuosavas ir skolintas lėšas į pastatų ir vidaus energetinių sistemų pertvarką.

5. Vyriausybės taikomos atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių panaudojimą reguliuojančios priemonės, diskriminuojančios individualius investuotojus ir gamintojus (ypač žemės ūkio sektoriuje), sudarant prielaidas monopolizuoti energijos tiekimo pusę, taikyti protekcionistines išlygas.

6. Vyriausybės inicijuojama šilumos vartojimo pusės pertvarka, renovuotinus daugiabučius namus „pririšant“ prie nekonkurencingų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų, pažeidžiant vartotojų teisėtus ekonominius lūkesčius gauti naudos investuojant nuosavas ir skolintas lėšas į pastatų ir vidaus energetinių sistemų pertvarką.

7. Vyriausybės deklaruojami energijos tiekimo kainodaros principai ir instrumentai, vartotojams neužtikrinantys paslaugų teikimo mažiausiais kaštais, nesiunčiantys ekonomiškai pagrįstų ilgalaikių signalų nei potencialiems investuotojams, nei vartotojams; sudaromos prielaidos energijos tiekėjams (ypač perėmusiems savivaldybių šilumos ūkių turtą) vykdyti nuostolingą veiklą, jos pasekmes perkeliant išimtinai ant vartotojų pečių.
Kas galėtų būti siūloma Lietuvos vyriausybei padėčiai taisyti ?

  1. Realiai įgyvendinti principą – energijos vartotojas renkasi – valstybės garantuojamoje sąžiningos konkurencijos tarp tiekėjų aplinkoje pagal Europos Sąjungos direktyvomis apibrėžtas sąlygas.
  2. Sukurti teisines prielaidas, panaikinančias energijos tiekimo tarpininkų spekuliacijas kainomis vidaus rinkose vartotojų sąskaita; neleisti privatiems tarpininkams perimti energijos transportavimo sistemų pralaidumų kontrolę ir trukdyti pigesnės energijos pristatymui į Lietuvos rinkas.
  3. Pasiekti politinių partijų neatšaukiamą ilgalaikį susitarimą – Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais įgyvendinti energijos išteklių ir energijos importo diversifikaciją:

a) pastatant naują AE su prijungiama išplečiama Kruonio HAE ir pertvarkant Lietuvos elektros energetikos sistemą sinchroniniam darbui su UCTE Europos Sąjungos rėmuose;

b) ekonomiškai pagrindžiant išnaudoti vietinius atsinaujinančios energijos išteklius (visų pirma – biomasę) (centralizuotam arba decentralizuotam) bei tinkamai paruoštas deginimui komunalines atliekas (centralizuotam) energijos gamybai bei tiekimui;

c) gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui pastatyti jūrų transportu pristatomų degiųjų dujų priėmimo terminalą, jį sujungiant su Lietuvos (ir kaimyninių ES šalių) dujotiekio sistema.

d) užtikrinti decentralizuotos (paskirstytos) elektros energijos, pagamintos panaudojant vietinius atsinaujinančius energijos išteklius, individualių gamintojų (visų pirma dirbančių žemės ūkio sektoriaus reikmėms) visos perteklinės elektros energijos supirkimą pagrįstomis kainomis.

e) išplėtoti visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų energijos vartojimo efektyvumą skatinančias valstybės remiamas programas, šalia daugiabučių gyvenamųjų namų įtraukiant ir individualius, suteikiant vartotojams teisę patiems pasirinkti centralizuoto arba decentralizuoto energijos tiekimo galimybę pagal valstybės nustatomus energijos tiekimo pusės efektyvumo rodiklius, užtikrinant vartotojų ilgalaikių investicijų atsiperkamumą.

f) užtikrinti elektros energijos ar gamtinių dujų transportavimo sistemų plėtrą vartotojams aiškiais ir apibrėžtais tiekėjų įsipareigojimais dėl vartotojams ekonomiškai palankių priėjimo sąlygų.

g) užtikrinti realų „viešojo intereso“ atstovavimą energetikos teisės aktų kūrime, energetikos kainodaroje bei atitinkamų rinkų priežiūroje.

5. Valstybinėje kainų ir energetikos tarnyboje

2010 01 29 NVK paskelbė savo nario Kauno pilietinės bendruomenės “Dainava”

Viešą kreipimasį į LR Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę, LR Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių ir Kauno merą Andrių Kupčinską.-

“Dėl BIUROKRATINIŲ TRUKDYMŲ naudotis pigiausiu be tarpininkų karštu vandeniu apsirūpinimo būdu”.

Karštą vandenį (KV) ruošiant daugiabučio šilumos punkte įrengtame šilumokaityje, dalyvauja du lygiaverčiai partneriai – Šilumos ir Geriamojo vandens tiekėjai, su kuriais vartotojai atsiskaito tiesiogiai – perka šilumą KV ruošti iš Šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį KV ruošti iš Geriamojo vandens tiekėjo (TKVA būdas).

Minėtu TKVA būdu nuo seniai ir iki dabar naudojasi Kauno žmonės. Tai „pats pigiausias, nes nėra tarpininko“ KV apsirūpinimo būdas, ką, oficialiu 2009-03-12 raštu, pripažino ir Energetikos ministras Arvydas Sekmokas

Tęsiant Lietuvoje populiarias tarpininkavimo (perpardavinėjimo) tradicijas, vykdoma kova ir prieš pigiausią be tarpininkų TKVA būdą. Tam naudojami Šilumos ūkio įstatyme palikti neapibrėžtumai ir populistiniai, KV vartotojus sąmoningai klaidinantys pažadai: „nutraukti nepagrįstai didelių KV kainų pasiutpolkę“, KV „protingą“ kainą, mažesnį „gyvatuko“ mokestį ir t.t.

Tūkstančiai kauniečių turi atlikti biurokratines procedūras – „pasirinkti KV tiekėją arba KV apsirūpinimo būdą“. Neatlikus tokio „pasirinkimo“, KV tiekėju skelbiama „Kauno energija“, kuri KV netiekia ir netieks, tik perpardavinės iš „Kauno vandenų“ nupirktą, KV ruošimui reikalingą geriamą vandenį, už pardavimo užmokestį išrašinės KV sąskaitas, už KV skaitiklių aptarnavimo mokestį kurs KV „vagių“ gaudymo struktūras, kurių smogiamajam būriui „Kauno energija“ numatė 400 žmonių komandą. Siekiant suklaidinti KV vartotojus, ši biurokratinė „puota“ pateikiama, kaip, esą, „sąžiningų“ vartotojų gynimas nuo „KV vagių“.

PAREIŠKIAME, kad:

  • Vartotojai, sutikdami, jog jų namo šilumos punkte būtų įrengtas KV šilumokaitis, jau yra pasirinkę KV apsirūpinimo būdą be KV tiekėjo;
  • KV temperatūros palaikymui („gyvatukui“) sunaudotos šilumos svyravimas – nevienalaikio sunaudoto vandens fiksavimo bei apskaitos netikslumo problema, kurios nepanaikins ir brangiai kainuojantis skaitiklių „tikrintojų būrys“;
  • Laikome ekonomiškai nepagrįsta (absurdiška) situacija, kai butuose greta stovinčius du vandens skaitiklius prižiūrės dvi, tos pačios Savivaldybės valdomos, organizacijos („Kauno energija“ ir „Kauno vandenys“), kurioms mokėsime du atskirus ir skirtingus skaitiklių aptarnavimo mokesčius.

REIKALAUJAME, kad:

I. Būtų atšauktas Šilumos ūkio įstatymo 15 str.2dalies. pakeitimas, dėl kurio trečdalis Lietuvos KV vartotojų, tarp kurių virš 100 tūkstančių kauniečių, turi atlikti formalias biurokratines „pasirinkimo“ procedūras;

II. Kauno savivaldybė priimtų sprendimus, reglamentuojančius Geriamojo vandens tiekėjo teises ir pareigas (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 289.3 p), atsiskaitant su daugiabučio gyventojais už sunaudotą geriamąjį vandenį (tame tarpe ir KV ruošimui), bei vykdant numatytą, visų daugiabutyje įrengtų, vandens skaitiklių aptarnavimo veiklą.

II. Bendradarbiaujame su verslo asociacijomis:

1. Nekilnojamo turto plėtros asociacija

Su šia organizacija bendradarbiaujame vykdant projektą “Už darnią plėtrą”, kurio tikslas įvertinti naujų būstų kokybę bei išrinkti geriausius projektus. Daugiau info www.ntpa.lt

2. Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacija

Su šia organizacija bendradarbiaujame ugdant atsakingą vartotoją, kuris renkasi prekę ne tik pagal kainą, kokybę, bet ir pagal jos poveikį sveikatai bei aplinkai.

III. Atstovaujame nacionalinėse nevyriausybinėse institucijose:

1. Nacionalinėje ekonominėje-socialinėje taryboje

NVK yra Nacionalinės ekonominės-socialinės tarybos (analogas Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas Briuselyje) viena iš steigėjų. Daugiau info – jos puslapyje www.nestaryba.lt

2. Nevyriausybinių “skėtinių” organizacijų koalicijoje.

Dvylika nacionalinių nevyriausybinių organizacijų, tame tarpe ir NVK, įsteigė Nevyriausybinių organizacijų koaliciją.

Įgyvendinant Valstybinę nevyriausybinių organizacijų plėtros strategiją, prie LR Socialinių reikalų ministerijos bus įkurta NVO komisija, kurioje atstovaus Koalicijos organizacijos.

IV. Atstovavimas Europos Sąjungos institucijose:

1. Europos Sąjungos Komisijos Konkurencijos GD Vartotojų nuolatinėje darbo grupėje.

Dirbant šioje darbo grupėje, buvo įvertinta kiekvienos šalies situacija (tame tarpe ir Lietuvos) dėl vartotojų atstovavimo konkurencijos politikoje.

2010 metais numatyta surinkti informaciją, kokie skundai ateina į nacionalines Konkurencijos institucijas bei ištirti teismų veiklą nagrinėjant bylas, susijusias su konkurencijos teisės pažeidimais. Remiantis šia informacija EK parengs išvadas bei pasiūlymus direktyvoms.

V. NVK nariai:

2009 metais į Nacionalinę vartotojų konfederaciją įstojo Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija www.lsbasociacija.lt bei Eičiūnų bendruomenės centras, valdantis internetinės televizijos portalą www. bendruomenestv.lt.

Šiuo metu NVK turi 13 narių – kitų nevyriausybinių organizacijų, susijusių su vartotojų teisių gynimu.

NVK nariais šiuo metu yra –

Lietuvos nacionalinės vartotojų federacija

Antimonopolinis piliečių sąjūdis

„Tatulos programa“ – ekologiško maisto asociacija

Kauno bendruomenės centras „Dainava“

Šiaulių daugiabučių namų patalpų savininkų asociacija

Nacionaline namų ūkio ir vartotojų ugdymo asociacija

Aplinkosaugos informacijos centras

Asociacija „Atviras kodas Lietuvai“

Šiaulių vartotojų asociacija

Lietuvos sodininkų bendrijų asociacija

Internetinė televizija www.bendruomeniutv.lt.

Eko institutas www.ekoinstitutas.lt

VI. Visa informacija NVK svetainėje – www.vartotojai.eu